Diržą jau laikas išmesti

Dažnas mūsų vaikystėje gaudamas į kailį prisiekinėjome, kad savo vaikų nemušime, tačiau ne visada laikomės šio skausmingą akimirką duoto pažado. Norime būti geriausi tėvai, auginantys geriausią vaiką, todėl jautriai reaguojame į kiekvieną netinkamą, mūsų nuomone, jo elgesį, norime parodyti, kas čia kuria taisykles ir ką reiškia jų nesilaikyti. Įtūžio sekundę ne vienas tėvelis ne tik subara savo atžalą, bet ir bando drausminti jį fizinėmis bausmėmis. Visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ generalinės sekretorės Rasos DIČPETRIENĖS įsitikinimu, tai blogiausia mintis, kokia tik gali šauti tėvams į galvą.

Ar daug Lietuvos šeimų linkusios bausti savo vaikus fiziškai?

Fizinių bausmių taikymas auklėjant vaikus dar labai gajus. 2008 m. atliktas tyrimas parodė, kad 48 proc. Lietuvos vaikų patiria smurtą šeimoje. Vadinasi, kas antra šeima fizines bausmes naudoja kaip auklėjimo priemonę. Žinoma, kiekvienas žmogus skirtingai supranta smurtą: vienam įžnybimas jau baisu, kitam ir mėlynė po akimi – ne mušimas.

Iš kur šita „mada“ atėjo? Kas tai – sena tradicija?

Manau, kad auklėjimas fizinėmis bausmėmis tiesiog įaugęs į mūsų kraują, atėjęs dar iš mūsų tėvų ir senelių. Net lietuvių tautosakoje sakoma, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda. Žinoma, prie smurto šeimoje plitimo prisidėjo ir sovietinis režimas, kai vienas vaikų auklėjimo būdų buvo drausti nepaaiškinant priežasčių ir pasekmių.

Kodėl taip sunku lietuviams atsikratyti įpročio auklėti vaikus diržu?

Vaikų auklėjimas Lietuvoje vis dar suprantamas kaip šeimos reikalas, į kurį niekas neturi teisės kištis. Auklėjimo būdai perduodami iš kartos į kartą, todėl yra nepaprastai sunku išeiti iš to rato. Jeigu tave mušė, beveik 100 proc., kad ir tu savo vaikus muši, nes matei savo šeimoje tik tokį pavyzdį.

Egzistuoja auksinė pedagogikos taisyklė – vaikai mokosi iš artimųjų. Paprastas pavyzdys: jeigu tėvai verčia vaikus vakarais valytis dantis, bet patys to nedaro, menka tikimybė, kad vaikai paklus. Ypač tėvų pavyzdys svarbus mažiesiems, kurie tiesiog kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Taigi, norint pakeisti ateities tėvų auklėjimo įpročius, reikia pradėti nuo savęs.

Kokią klaidą dažniausiai tėvai daro bendraudami su savo vaikais?

Tėvai nemoka gerbti savo atžalų. Jiems vieną dieną reikia įsirašyti į diktofoną ir paklausyti, kaip jie šneka su savo vaikais. Nuo pat mažens vaikai girdi vien liepiamąją nuosaką: nelįsk, padaryk, padėk, nusiprausk. Kiek galima ištverti tokį bendravimo stilių, kuriame vien komandos? Juk tą patį galima pasakyti ir gražiai, su pagarba. Žinoma, tai užtrunka kur kas ilgiau, kartais reikia geležinės kantrybės.

Ką daryti, jei paauglys tikrai neklauso tėvų, pradeda nederamai elgtis – keikiasi, rūko, išgeria, negrįžta laiku namo ir pan.?

Pirmiausia patys tėvai turi ieškoti problemos sprendimo būdų. Ne paauglys, o tėvai turi žengti pirmą žingsnį, jei nori pakeisti bendravimo kokybę. Jie turi išgirsti vaiką ir rasti, kaip prieiti prie jautrios jo sielos, o tuomet paklausti, kodėl jis taip elgiasi. Tai nežmoniškai skausminga ir sunku. Jeigu paauglys taip blogai elgiasi, vadinasi, santykiai šeimoje visą laiką buvo blogi. Matyt, jis kažkuriuo laiku buvo atstumtas, nesuprastas ir neišklausytas. Todėl ir atsitvėrė metrine sunkiai įveikiama siena. Blogiausia tokioje situacijoje – pradėti vaiką mušti. Taip jo psichiką galima sužaloti negrįžtamai. Jeigu tėvai nesuranda išeities, verčiau tegu kreipiasi į specialistus, psichologus, kad jie patartų, kaip išspręsti šeimos problemas.

Kokį poveikį vaikui daro šiurkštus auklėjimas?

Vaikai nori būti mylimi. Jie yra pasirengę labai daug kam, kad tik įtiktų tėvams ir mainais gautų jų meilės. Todėl fizinės bausmės sukelia baimę, nepasitikėjimą, nevisavertiškumo jausmą, labai didelį priešiškumą ne tik savo tėvams, bet ir aplinkiniam pasauliui. Visi šie pojūčiai su kaupu išlįs paauglystėje. Maža to, jei vaikas namuose buvo nuolat mušamas, nuėjęs į mokyklą jis nori atkurti savo autoritetą ir pasitikėjimą tyčiodamasis iš kitų.

Anksčiau vaikų auklėjimas nebuvo viešai aptarinėjamas. Kodėl staiga vaiką auklėti tapo problema?

Tiesiog pats gyvenimas tapo sunkesnis. Todėl nenuostabu, kad dabar yra sunkiau ir vaikus auklėti. Tėvai daug dažniau patiria stresą dėl savo ateities, finansų, o kur dar ekonomikos krizės indėlis... Mes grįždami iš darbo juk visus rūpesčius parsinešame į namus, o čia dar ir vaikas kariasi ant kaklo. Suaugusiajam galvoje sukasi vienintelė mintis, kaip jį reikės išmaitinti, jei iš darbo atleis. Kiekvienam susikaupusią įtampą reikia kažkur išlieti, o ant ko gi daugiau, jei ne ant vaiko.