Toks yra vokiečių pedagogikos ir psichologijos mokslų daktarės Kristel Manske (Christel Manske) požiūris: atviras, be stereotipų, žmoniškas. Ši moteris vadovauja Hamburge (Vokietija) veikiančiam Smegenų funkcinių sistemų vystymo institutui ir yra vaikų, kuriems diagnozuotas Dauno sindromas, mokymo metodikų autorė. Su ypatingais mažaisiais žmonėmis ji dirba jau 40 metų.
Autizmas, hiperaktyvumo sindromas, trisomija... K. Manske įsitikinimu, mes neturime jokios teisės kabinti vaikams intelektualinių etikečių, kurios užkirstų jiems kelią tyrinėti savo galimybes.
"Protinis atsilikimas ir psichinė raida nėra natūralios kategorijos. Toks skirstymas pagimdytas žmonių kultūros", - teigia mokslininkė.
Čia pateikiame dar keletą vertingų citatų iš jos parašytų knygų.
Kaip ežiukai
"Protiškai atsilikę vaikai, su kuriais aš dirbu, tokie negimsta, kaip buvo manoma anksčiau. Jie tokie tampa. Mes susiduriame ne su atsilikusiais, o su vienišais vaikais. Mūsų visuomenė nenori jų priimti. Tėvai tai suprato. Auklėtojai tai suprato. Mokytojai tai suprato. Gydytojai tai suprato. Teisėjai tai suprato. Vaikai tai suprato. Kiekvieną dieną jie ridena į kalną senų prietarų akmenį. Šie vaikai bando išgyventi šaltomis sociumo sąlygomis kaip ežiukai, kurie, sumažindami ląstelių aktyvumą iki minimumo, užmiega žiemos miegu.
BEJĖGIS vaikas, likęs vienas, kaunasi už išgyvenimą savaip. "Aš manau, kad tai susiję su psichozėmis, epilepsijos priepuoliais, autistinėmis reakcijomis, depresijomis ir elgesio sutrikimais. Vaikams liks vis mažiau šansų įsilieti į sociumą, jeigu jų kelyje neatsiras žmonių, kurie prasibraus į jų vienatvę", - sako Kristel Manske (Christel Manske). www.christel-manske-institut.de nuotr.
Nė vienas iš mūsų negali ištverti kasdienio žmonių atstūmimo ir abejingumo nieko neprarasdamas. Prieš 30 metų aš pirmą kartą perskaičiau Vygotskio mintį, kad protinis atsilikimas yra socialinio pobūdžio reiškinys. Ši mintis man buvo tokia nauja, kad sunku buvo net patikėti. Kai tokie vaikai ateina pas mus į institutą būdami 1-2 metukų, jie pranoksta visus mūsų lūkesčius. Jie gražūs. Jie grakštūs. Jie dirba visiškai susikoncentravę visą valandą ir dvi. Jie greitai mokosi. Pamokai baigiantis vaikas pavargsta fiziškai, tačiau jo akys blizga."
Be etikečių
"Vadindami vaiką daunu, autistu arba hiperaktyviu, mes kabiname jam intelektualinę etiketę, užkertame jam kelią tyrinėti savo galimybes. Protinis atsilikimas ir psichinė raida nėra natūralios kategorijos. Toks skirstymas pagimdytas žmonių kultūros. Mes neturime nei galimybės, nei teisės sakyti kam nors, kas jis yra ir ko jis vertas. Bet mes turime ir privalome kartu su žmogumi leistis į paieškas, kurios jam padės atrasti save. Kitas žmogus yra uždaras ir svetimas mums lygiai tiek, kiek užsidarę ir svetimi esame patys sau. Jeigu tokie terminai, kaip "daunas", "autistas" ar vaikas, turintis "aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą", liausis egzistavę, liks tik mergaitės ir berniukai. Pavyzdžiui, vaikai su 21 chromosomos trisomija (Dauno sindromas) - tai mergaitės ir berniukai, kurie per tam tikrą bendrą ir savarankišką veiklą mokosi išorinės kalbos pasitelkdami raides ir gestus. Mergaitės ir berniukai, kurie šiandien priskiriami autistams, - tai vaikai, kurie per tam tikrą bendrą ir savarankišką veiklą mokosi savo gynybinius mechanizmus įvilkti į socialinį apvalkalą... Kiekvienas laimingas savaip. Argi ne?"
Suprasti esmę
"Šių vaikų istorijos - tai geriausiu atveju išgyvenimo atskirtyje istorijos. Tie santykiai, kurie yra susiklostę visuomenėje ir su kuriais jie susiduria, nepalieka jiems jokių šansų reabilituotis, tapti savarankiškais, pasitikinčiais savimi žmonėmis. Jų didvyriškų pastangų tobulėti, nepaisant savo "nevisavertiškumo", niekas nenori nei pastebėti, nei pripažinti. Bejėgis vaikas, likęs vienas, kaunasi už išgyvenimą savaip. Aš manau, kad tai susiję su psichozėmis, epilepsijos priepuoliais, autistinėmis reakcijomis, depresijomis ir elgesio sutrikimais. Vaikams liks vis mažiau šansų įsilieti į sociumą, jeigu jų kelyje neatsiras žmonių, kurie prasibraus į jų vienatvę.
Mūsų uždavinys - suprasti personalinę gynybinio mechanizmo prasmę ir pasidalinti ją su pagalbos reikalingu vaiku, kad jo, kaip vienišos būtybės, veiksmai taptų socialiniais.
"Savo rankose mes laikome atsakomybę už tai, ar taps vaikas protiškai atsilikusiu, ar ne", - rašė Vygotskis dar prieš 70 metų. Kuo vaiko elgesio nukrypimas nuo normos ryškesnis, tuo daugiau mums reikia iš jo išmokti."
Nevisavertiškumas
"Prieš samprotaujant apie ypatingus vaikus, mums pirmiau reikia susipažinti su savo pačių baime, kurią sukelia monstras, vardu Nevisavertiškumas.
Baimė, kad mus gali palaikyti kvailais, aptemdo mūsų sąmonę kur kas stipriau nei baimė užsikrėsti kvailumu nuo tų, kurie sukuria panašias sąvokas ir sprendžia, kas yra "visavertis", o kas ne. Būtent tokiu pagrindu šiuolaikinė visuomenė vykdo vaikų atranką, būtent tokiu principu paremtas švietimo sistemos pamatas.
Vygotskio žodžiais, defektyvūs esame mes patys, ir ryškiausias to požymis - kad mūsų suvokimas paralyžiuotas, gebėjimas jausti - užblokuotas, intuicija - išjungta. Mes nebesugebame išreikšti savo minčių adekvačiais žodžiais.
Kai tokios sustabarėjusios sampratos, kaip "nevisavertis", mus visiškai užvaldo ir ima cenzūruoti mūsų sąmonę, prieš tai jos jau būna įsitvirtinusios išorinėje aplinkoje ir diena iš dienos mus programuoja maskuodamosi kultūrine terpe."
Leiskite būti unikaliems
"Mokykla turi būti ta vieta, kurioje su mokytojo pagalba vaikai galėtų išreikšti savo unikalumą. Mokytojai nėra nei teisėjai, nei policininkai, nei dvasininkai, nei visažiniai žmonės. Jų uždavinys ne gąsdinti vaikus, o skatinti juos išreikšti savo smalsumą. Jie neturi laukti iš vaikų išmoktų atsakymų, jie turi laukti jų klausimų. Jie neturi programuoti vaikų, jie kartu su vaikais turi leistis į kupiną nuotykių kelią."
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą