Darnaus gyvenimo link: kam taupome laiką?

Pasaulyje, kuriame, pasak mokslininkų, informacijos kiekis nuo Kristaus amžiaus pradžios yra išaugęs tūkstantį kartų... Pasaulyje, kuriame žmogus per vieną dieną turi priimti apie 6 atsakingus sprendimus...

Nenuostabu, kad kartais jaučiamės kaip pakibęs kompiuteris: nebesuvokiame savo nuotaikų, desperacijų, baimių šaltinio...

[CITATA]

Visi šios epochos išradimai - nuo telefono iki interneto - skirti tam, kad didintume greitį. Toks krūvis mūsų psichikai sukelia šoką, nervų sistema nebespėja jo apdoroti. Kas bus toliau? Kur rasime resursų adaptuotis šios pasiutusios įtampos pasaulyje ir atrasti dvasios ramybę? Juk biologiškai per tūkstančius metų nepasikeitėme...

Kam taupome laiką

"Nuolat stengdamiesi sutaupyti laiko ir planuodami ateitį, kuri vis greičiau tampa praeitimi, mes pamirštame dabartį", - sako psichologas Martinas Seligmanas, pozityviosios psichologijos pradinikas, pirmasis pakvietęs savo kolegas skirti daugiau dėmesio žmogaus vidiniams resursams, o ne kapstymuisi po tamsius jo praeities kemsynus ir patologijas.

JAV psichologijos profesorius Martinas Seligmanas labiausiai žinomas kaip pozityviosios psichologijos kūrėjas bei įsikalbėto bejėgiškumo teorijos autorius. Pirmuosius savo eksperimentus atliko Pensilvanijos universitete (JAV) 1967 m. ieškodamas būdų gydyti depresiją. Jo eksperimentai parodė, kad šunys, kurie gavo lengvą elektros iškrovą, nebesistengia pabėgti, jeigu mato, kad vis tiek jos gaus. Toks pat eksperimentas su žmonėmis (tik ne elektra, o triukšmu) parodė, kad daugelis žmonių greitai tapo bejėgiai ir nebesistengė nieko daryti, kad ką nors pakeistų. Tačiau ne visi eksperimento dalyviai liovėsi kovęsi po keleto nesėkmių. Kai kurie iš jų vis bandė atsikratyti triukšmo. Būtent jų dėka Selimanas priėjo išvadą, kad optimizmas gali būti sąmoningas. Kai kurie žmonės sugeba sąmoningai daryti įtaką savo mąstymui, per jį - savo elgesiui, charakteriui, sveikatai ir likimui. (pursuit-of-happiness.org nuotr.)

Anot M. Seligmano, dvasios ramybės ir gyvenimo džiaugsmo faktoriai priklauso nuo mūsų sąmoningumo. Turime mokytis su dėkingumu žvelgti į viską, kas yra nutikę ir nutinka mums gero, atleisti nuoskaudas ir, užuot ieškoję malonumų, rūpintis dvasingumu.

Malonumai ir vertybės

Pasitenkinimą gyvenimu, anot M. Seligmano, lemia ne malonumai, o dvasinė veikla ir kilnūs tikslai.

Psichologo pastebėjimu, žmonės įprato gauti malonumų neinvestuodami pastangų, o tai veda į vidinę disharmoniją, depresiją. Malonumas - galingas motyvacijos šaltinis, tačiau jis nesukelia vidinių permainų, ir unikalūs žmogaus gebėjimai nyksta. Televizija, apsipirkinėjimas, seksas be meilės... "Vienas iš pagrindinių šių laikų bruožų - globalus rūpinimasis savimi. Tai ir pagrindinis depresijos simptomas: žmogus nuolat analizuoja savo pojūčius", - sako M. Seligmanas.

Iš depresyvios būsenos šiuolaikinį narcisizmo kupiną žmogų, anot psichologo, gali ištraukti tik dvasinis pasitenkinimas. Tačiau malonumai pasiekiami lengvai, o dvasinis pasitenkinimas reikalauja meistriškumo ir dorybių, todėl atsisakyti pirmųjų ir rinktis antruosius nėra paprasta... Pažiūrėti futbolo rugtynes valgant sumuštinį nereikia pastangų. Nėra ir jokios nesėkmės rizikos...

Tačiau malonumai negali būti ilgalaikės laimės šaltinis. Su jais susijusios emocijos permainingos ir, kaip rodo praktika, greitai išgaruoja...

"Mes perskaitėme Aristotelį ir Platoną, Tomą Akvinietį ir Palaimintąjį Augustiną, Senąjį Testamentą ir Talmudą, Konfucijų, Budą ir Laodzi, Bendžaminą Frankliną, samurajų kodeksą busido, Koraną ir Upanišadas... Iš viso apie 200 kūrinių, - rašo M. Seligmanas knygoje "Autentiška laimė". - Išstudijavę visus šiuos religinius ir kultūros paminklus (kai kurie jų - 3000 metų senumo) vos galėjome patikėti savo akimis, kai aptikome šešias bendras visoms tautoms vertybes.

Išmintis ir žinios.

Ištvermė.

Meilė ir žmoniškumas.

Teisingumas.

Saikas.

Dvasingumas, arba transcendencija.

Visa tai ir veda mus į dvasinę harmoniją su savimi ir pasauliu.

Įsivertinkite savo gyvenimą

Pasak M. Seligmano, tam, kad priimtume sprendimus, susijusius su ateitimi, mums reikia apžvelgti nueito kelio etapus. Kartą per metus ir pats psichologijos profesorius sėda prie rašomojo stalo, kad vienumoje apmąstytų savo planus. Kompiuteryje jis laiko tokio pobūdžio informaciją, kuri apima 10 metų laikotarpį. Pagal 10 balų skalę (nuo "siaubinga" iki "nuostabu") jis apžvelgia nugyventus metus vertindamas juos pagal jam svarbius aspektus. Prie kiekvieno iš šių aspektų jis rašo po keletą žodžių, apibendrinančių tai, kas pasiekta.

M. Seligmano prioritetai tokie: meilė, darbas, pinigai, žaidimas, draugai, sveikata, kūrybiniai laimėjimai, visuma. Be to, jis užrašo savo komentarus skiltyje, pavadintoje "Gyvenimo trajektorija". Čia psichologas fiksuoja, kokios permainos įvyko jo gyvenime per metus, ir akivaizdžiai mato bendrą permainų dinamiką per pastarąjį dešimtmetį.

Dėl Seligmano prioritetų galime ir nesutikti, tačiau dėl aiškumo, kas mums teikia džiaugsmo, o ką darome ne taip, atlikti panašią "apskaitą"pravartu kiekvienam. Tai padeda susikoncentruoti, atsikratyti iliuzijų ir nuspręsti, kuria kryptimi eiti toliau.

Nesigręžiok į praeitį

Daugelį žmonių, anot M. Seligmano, dvasiškai žlugdo nesugebėjimas atsiriboti nuo praeities nuoskaudų. Vienintelė išeitis atsikratyti negatyvių prisiminimų poveikio yra atleidimas. "Mes neištrinsime to, kas buvo, tačiau galime smarkiai sumažinti nuodų poveikį", - sako M. Seligmanas.

Atleidimas neutralizuoja nuoskaudos jausmą, todėl išlaisvina mus. O neatleisdami skriaudėjui mes vis tiek jo nenubaudžiame.

Kiekvieną dieną psichologas ragina atrasti dvi minutes laiko užsirašyti dienos momentams, už kuriuos jaučiatės dėkingas. Pavyzdžiui, "esu dėkingas Dievui, kad šiandien jis suteikė man ryžto". Tai reikalinga tam, kad sustiprintume pozityvias emocijas, nes jos, deja, yra kur kas trapesnės už negatyvias.

Jeigu jaučiate fizinius negalavimais, ypač širdies srityje, pirmiausiai paklauskite savęs, ar visiems atleidote.

Knygoje "Autentiška laimė" M. Seligmanas pateikia testą, kuris gali jums padėti įsivertinti, ar esate kerštingas.

Prisiminkite žmogų, kuris neseniai jus įžeidė, o paskui atsakykite, ką jam dabar jaučiate. Perskaitę kiekvieną iš 12 teiginių, pasižymėkite tokius balus: 1 - jeigu su teiginiu kategoriškai nesutinkate; 2 - nesutinkate; 3 - esate jam abejingas; 4 - sutinkate; 5 - absoliučiai sutinkate.

1. Jis man už tai sumokės.

2. Bandau laikytis nuo jo kuo toliau.

3. Norėčiau, kad jam nutiktų kokia nors bėda.

4. Man jis nebeegzistuoja.

5. Aš juo nepasitikiu.

6. Norėčiau, kad jam už tai būtų atlyginta.

7. Man sunku pozityviai jį vertinti.

8. Stengiuosi jo vengti.

9. Ketinu su juo atsiskaityti.

10. Nutraukiau su juo bet kokius santykius.

11. Norėčiau jį matyti nelaimingą.

12. Nenoriu jo matyti.

Suskaičiuokite, kiek balų surinkote atsakydami į 2, 4, 5, 7, 8, 10 12 klausimus. Jeigu viršijote 22,8 balo, esate mirtinai įsižeidę. Jums verkiant reikia mokytis atleisti.

Suskaičiuokite, kiek balų surinkote atsakydami į 1, 3, 6, 9, 11 klausimus. Jeigu surinkote 11, patenkate į kerštingų žmonių grupę, jeigu daugiau nei 13,2 - esate užkietėjęs kerštautojas.

Jeigu sutinkate su tuo, kad pyktis ir keršto troškimas kenkia tik vienam žmogui - tam, kuris tai jaučia, pabandykite įvaldyti 5 žingsnius atleidimo link.

5 žingsniai į atleidimą

Psichologas dr. Everetas Vortingtonas (Everett Worthington) yra parašęs knygą "Penki žingsniai į atleidimą", kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti moralizuojanti ir sentimentali, tačiau psichologų tyrimai patvirtina joje išdėstyto atleidimo metodo efektyvumą. Rimčiausią tyrimą yra atlikusi Stenfordo universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama Karlo Torezeno (Carl Thoresen).

Eksperimente dalyvavo 259 suaugę žmonės, iš jų 6 lankė seminarus, kuriuose pagal Vortingtono metodiką buvo mokoma atleidimo psichologijos, o visi nelankiusieji sudarė vadinamąją kontrolinę grupę.

Pasitelkę E. Vortingtono sukurtą metodiką, Stenfordo mokslininkai stengėsi pakeisti žmonių požiūrį į buvusias nuoskaudas. Visi pokyčiai buvo atidžiai fiksuojami. Po eksperimento konstatuota, kad atleidimo seminarų lankytojams smarkiai sumažėjo polinkis į stresą ir pagerėjo bendra savijauta.

E. Vortingtonas šį metodą sukūrė po to, kai buvo nužudyta jo motina. Galbūt jo išgyventa atleidimo patirtis padės ir jums, jeigu nerandate savyje jėgų kam nors atleisti.

Penki žingsniai yra šie: objektyvus žvilgsnis į situaciją, užuojauta skriaudėjui, atleidimas iš altruistinių paskatų, liudijimas apie atleidimą.

Pirmiausiai peržvelkite mintimis tai, kas nutiko, kuo objektyviau. Neverkite iš gailesčio sau ir neįsivaizduokite skriaudėjo kaip piktadario. Kvėpuokite tolygiai, lėtai, giliai.

"Aš stengiausi įsivaizduoti, apie ką galvojo tiedu jaunuoliai prie mano mamos namų slenksčio... - taip savo samprotavimų eigą dėsto pats E. Vortingtonas. - Vienas galbūt pasakė: "Šitas namas tinka." Kitas pridūrė: "Langai tamsūs, nieko nėra." "Kieme nėra mašinos", - tęsė pirmasis. "Tikriausiai šeimininkai išvykę į Niujorką švęsti Naujųjų metų", - atsakė antrasis." Jie nežinojo, kad mama nemoka vairuoti ir neturi mašinos."

Pastebėję, kad namuose kažkas yra, jaunuoliai persigando. Manydamas, kad jiems gresia pavojus, žmogus pasiryžta bet kam. Žmonės, puolantys kitus, dažniausiai tai daro iš baimės, apimti afekto būsenos, paklusdami spontaniškai reakcijai... Taip samprotaudamas, motinos žudikus bando suprasti E. Vortingtonas.

Psichologas savo pacientus ragina priimti sprendimą, kad kerštas - ne jiems, ir atleidimą paliudyti raštu, tai yra parašyti laišką savo skriaudėjui dienoraštyje, sukurti apie tai eilėraštį arba dainą. Kartais, anot jo, pakanka papasakoti apie tokį savo sprendimą draugui. Tai sutvirtina pasiryžimą atleisti ir paruošia kitam, lemiamiam, žingsniui: nekeisti savo sprendimo. Šis žingsnis sunkus todėl, kad prisiminimai apie patirtą skausmą mus vis tiek persekioja. "Atleisti nereiškia ištrinti iš atminties. Atleisti reiškia pakeisti požiūrį į tai, kas nutiko. Nepamiršti ir neatleisti - ne tas pats", - aiškina psichologas.

Kai iškils prisiminimai, nebeauginkite savo jausmo, priminkite sau, kad jau priėmėte sprendimą atleisti.

Detragedizacija

Pasak M. Seligmano, visus žmones galima suskirstyti į dvi grupes: tuos, kurie nemalonumus apibendrina, ir tuos, kurie kiekvienai atskirai nesėkmei randa konkretų paaiškinimą. Į tuos, kurie liūdi apskritai, ir į tuos, kurie liūdi dėl konkrečios priežasties. Palyginkite posakius: "Visi vyrai tironai" bei "Mano vyras blogai nusiteikęs", ir suprasite skirtumą. Jeigu, gododami savo godas, jūs vartojate žodžius "visada", "niekada" ir pan., M. Seligmano žodžiais, esate pesimistas, o pesimizmas kenkia sveikatai, trumpina gyvenimą. Pakeiskite tokius žodžius į "pastaruoju metu", "kartais", ir pajusite, kaip pasikeis nuotaika.

Čia svarbiausia suvokti, kad niūrios mintys, ateinančios mums į galvą, dažniausiai neturi pagrindo. O niūrios mintys apie save dar labiau nepagrįstos nei pavyduolių kritika.

Refleksyvios mintys dažniausiai iškreipia tiesą, nes jas sukelia blogi prisiminimai ir praeities nuostatos: apie griežtus tėvus, neteisingus mokytojus, peštynes su broliais ir seserimis...Kadangi šios mintys kyla iš mūsų, jų "teisingumu" mes neabejojame. Ir be reikalo.

Kiekvieną niūrią išvadą reikia patikrinti, ar ji atitinka tikrovę. Tiesiog paklauskite: "O kur įrodymai?"

Šios analizės nereiktų painioti su "pozityvios įtaigos" metodais, kurie pataria mums kas dieną sau kartoti, jog tampame vis geresni (netgi tuomet, kai faktai liudija atvirkščiai). Jeigu kas nors sugeba taip nusiteikti - puiku, tačiau intelektualiems žmonėms, linkusiems mąstyti skeptiškai, tai nepavyksta. Jų protas reikalauja realių faktų, taip pat ir tų, kurie įrodytų, kad mes neteisingai vertiname įvykius ir be reikalo gadiname sau gyvenimą.

Beveik viską, kas mums nutinka, lemia ne viena priežastis, o daugybė. Pavyzdžiui, abitūros egzaminų rezultatai priklauso nuo egzaminų sunkumo, mokinio pasirengimo, jo proto galimybių, bendro asmenybės išsivystymo lygio, savijautos, vertinimo objektyvumo etc.

Žmonės, turintys įprotį pasaulį matyti niūrų ir neteisingą, dažniausiai įsikimba į vieną kurią nors priežastį, kuri, jų įsitikinimu, viską paaiškina. Tačiau iš tiesų realybė yra kur kas įvairesnė ir šviesesnė nei jiems atrodo. Ne turėdami realų pagrindą, o dėl savo charakterio jie mato pačią nemaloniausią sau reiškinio priežastį.

Jeigu sutinkate su tuo, kad bet kokį reiškinį sąlygoja daugybė priežasčių, pagalvokite, kodėl turėtumėte analizuoti tik vieną, ir dar pačią nemaloniausią? Verčiau susikoncentruokite į tai, kas šioje situacijoje nuo jūsų realiai nepriklausė.

Net ir tada, kai turite įrodymų nemalonioms prielaidoms, nepasiduokite. Paklauskite savęs: na, ir kas? Kokios gali būti pasekmės to, kas nutiko? Ar nėra buvę ir blogesnių laikų, kuriuos vis dėlto pergyvenote?

Kitas kraštutinis įprotis, išvedantis mus iš vidinės pusiausvyros, yra aplinkybių tragedizavimas. Ypač žmonės sielojasi dėl to, kad kiti juos neteisingai vertina. Atminkite: net jei tokie jausmai ir pagrįsti, jie kenkia labiau nei pati juos išprovokavusi situacija.

Patarlė

Nori būti laimingas valandą - atsigulk ir pamiegok. Nori būti laimingas visą dieną - eik pažvejoti. Nori būti laimingas mėnesį - vesk. Nori būti laimingas metus - susilauk palikimo. Nori būti laimingas visą gyvenimą - padaryk kam nors gera.

Naudota literatūra: Martin Seligman. "Authentic Happiness"