Darboholizmas ar priklausomybė nuo darbo – kaip atskirti?

Pastaraisiais keliais dešimtmečiais darbui skiriamų valandų skaičius nuosekliai didėjo. Jei 44 valandų savaitė 20 amžiaus pabaigoje atrodė standartinė, tai antrąjį 21 amžiaus dešimtmetį darbui skiriamo laiko riba gerokai pasislinko: daugelyje šalių dirbama jau ir 50–60 valandų per savaitę. „Riba tarp darbinės veiklos ir asmeninio gyvenimo nyksta, darbas apima vis daugiau gyvenimo sričių ir tampa vis svarbesnė jo dalis. Todėl nenuostabu, jog daugėja tokių atvejų, kai natūralus asmens poreikis dirbti perauga į nekontroliuojamą elgesį. Tokio elgesio mastui plečiantis išsamus jo pažinimas tampa ypač aktualus ir reikalingas“,  – teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) psichologijos studijų doktorantė Modesta Morkevičiūtė.

Karjeros idealizavimas

VDU psichologijos profesorė Auksė Endriulaitienė pasakoja, kad mokslinėje literatūroje dažnai aprašomos neigiamos perdėto darbo pasekmės individualiu bei socialiniu lygmenimis. Tačiau visuomenėje ir populiariojoje spaudoje asmens polinkis per daug dirbti vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Sovietiniu periodu besiformavusios, šiandieninėje visuomenėje vyrauja tos pačios žavėjimosi daug ir sunkiai dirbančiu žmogumi tradicijos.

„Darbas ir profesiniai pasiekimai daugelyje kultūrų išlieka vienu svarbiausių savęs ir kitų vertinimo bei suvokimo kriterijų. Todėl neretai žavimasi net ne dirbančiu, o visiškai save darbui aukojančiu žmogumi, o karjeros laiptais kopiantis, daug ir sunkiai dirbantis specialistas tampa pagarbą ir susižavėjimą keliančiu vakarietiško pasaulio simboliu“, – pasakoja prof. dr. A. Endriulaitienė.

Dokt. M. Morkevičiūtė teigia, kad prieštaringą polinkio per daug dirbti vertinimą lemia ir tai, jog visuomenė nėra pilnai su juo susipažinusi. „Dėl žinių trūkumo, probleminis polinkis daug dirbti taip ir lieka neatpažintas.Bėda ta, jog negebėdami atpažinti probleminio elgesio, rizikos grupėje esantys asmenys retai kreipiasi pagalbos, arba kreipiasi tada, kai susiduria su rimtomis įsisenėjusios fizinėmis ir psichologinėmis problemomis, kurios yra sunkiai gydomos“, – atskleidžia doktorantė ir priduria, kad probleminis elgesys gali būti atpažintas tik tada, kai yra teisingai suprantamas, o tai priklauso nuo to, kiek turime tokiam supratimui reikalingos informacijos. 

Savęs – tik kaip darbuotojo suvokimas

Mokslininkų teigimu, svarbiausia patologinį elgesį atskirti nuo kasdieninio, nepatologinio su darbu susijusio elgesio. „Šiuo metu polinkiui per daug dirbti įvardinti dažniausiai naudojami du terminai – „darboholizmas“ arba „priklausomybė nuo darbo“. Abu jie paprastai vartojami kaip sinonimai. Kita vertus, remiantis naujausiomis mokslininkų įžvalgomis, nors tiek darboholizmas, tiek priklausomybė nuo darbo turi tam tikrų panašumų, tačiau, iš esmės, abu jie nurodo du skirtingus reiškinius. Mokslininkai pažymi, jog darboholizmui ir priklausomybei nuo darbo būdingi du bendri požymiai – nekontroliuojamas potraukis darbui (kuomet darbas dominuoja asmens mintyse) ir pernelyg didelis (ilgas/intensyvus) darbas. Vis dėlto, svarbu pastebėti, jog abu minėtieji aspektai yra esminiai darboholizmo, bet ne priklausomybės nuo darbo komponentai, mat priklausomybė nuo darbo yra opesnis ir platesnis psichologinis reiškinys“, – konstatuoja psichologijos studijų doktorantė M. Morkevičiūtė.

Pasak VDU psichologių, vienintelis mokslininkų siūlomas būdas nustatyti, ar su darbu susijusį elgesį galima vadinti priklausomybe, yra pastarojo vertinimas pagal septynis visoms priklausomybėms būdingus simptomus:

1. veikla turi dominuoti asmens mąstyme ir elgesyje;
2. su darbu susijusi veikla turi kontroliuoti asmens nuotaiką;
3. norint pasiekti palengvėjimą ar išvengti nemalonių pojūčių, asmuo jaučia poreikį didinti su darbu susijusios veiklos apimtis;
4. nutraukus su darbu susijusią veiklą asmeniui kyla nemalonūs jausmai;
5. ardan darbo asmuo ima aukoti kitus įsipareigojimus, pavyzdžiui, santykius su partneriu(-e), socialinę veiklą ir kt.;
6. asmuo susiduria su nesėkmingais bandymais kontroliuoti dirbant praleistų valandų skaičių ir vis grįžta prie intensyvaus bei ilgo darbo po bandymo nutraukti tokį elgesį;
7. dėl su darbu susijusio elgesio asmuo tiesiogiai ir/ar netiesiogiai patiria žalingas, negatyvias pasekmes.

„Reikia atsižvelgti ir į laikinumo aspektą. Su darbu susijusio elgesio priskyrimas priklausomybių grupei taip pat priklauso nuo tokio elgesio trukmės. Visiems pasitaiko laikotarpių, kuomet dažnas ir intensyvus darbas yra būtinas, reikalingas ar neišvengiamas. Tačiau trumpai besitęsiantis elgesys nenurodo priklausomybės. Elgesys turi trukti bent 12 mėnesių, kad būtų laikomas priklausomybe“, – tikina VDU psichologijos studijų dokt. M. Morkevičiūtė.

Darboholikas ar priklausomas nuo darbo?

Prof. dr. A. Endriulaitienė papildo, kad apibendrinant galima teigti, jog priklausomybė nuo darbo reiškia patologinį, visapusiškai asmens sveikatai ir gerovei žalingą elgesį, tuo tarpu darboholizmas yra nebūtinai žalingas ir neigiamas pasekmes lemiantis reiškinys, dažniausiai apibūdinantis trumpai trunkantį kasdieninį su darbu susijusį elgesį, kuris, keičiantis aplinkybėms, pasikeičia savaime.

„Reikia pripažinti, jog nuo pat domėjimosi pernelyg ilgu, dažnu ir intensyviu darbu pradžios stebimas šio reiškinio chaotiškumas, kurį lemia gana paviršutiniškas „darboholizmo“ ir „priklausomybės nuo darbo“ terminų vartojimas. Vis dėlto, svarbu suprasti, jog nors nuo darbo priklausomi asmenys nuolat galvoja apie darbą ir dirba pernelyg daug, tačiau ne visi apie darbą galvojantys ir labai daug dirbantys iš tiesų gali būti laikomi nuo jo priklausomais“, – teigia VDU psichologė.

Mokslininkių teigimu, esama konkrečių klinikinių simptomų, tikrą priklausomybę padedančių atskirti nuo darboholizmo, o siekdami aiškumo ir kuo tikslesnio patologinio elgesio atpažinimo, turėtume susipažinti su naujausiomis šios srities mokslinėmis žiniomis ir rinktis atsakingą terminų vartojimą.