Dalia Beniušytė: "Krizė yra galimybė"

Tai viena iš humanistinės psichoterapijos krypčių. Laikomasi požiūrio, kad žmogus yra vientisas darinys: kūnas, emocijos ir protas - vienodai svarbūs. Jeigu emocijos slopinamos, žmogus gali jausti galvos, skrandžio skausmus, skųstis aukštu kraujospūdžiu, širdies ritmo sutrikimais, o išsityrus mediciniškai, nieko apčiuopiamo nerandama. Tuomet mes bandome aiškintis, apie ką tie skausmai kalba, su kuo jie susiję. Geštaltinės psichoterapijos tikslas yra atkurti žmogaus pusiausvyrą, vientisumą.

Kodėl mes slopiname savo jausmus?

Nuo vaikystės esame mokomi paklusnumo - norime būti geri tėvams, mokytojams, todėl nepriimtinus jausmus - pyktį ar liūdesį - įgundame slopinti.

Psichoterapeuto užduotis yra padėti žmogui suprasti, kad normalu jausti visus jausmus - ir malonius, ir nemalonius. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės nemoka pasakyti "ne". Jie labai paslaugūs ir geri kitiems, tačiau vis tiek nesijaučia laimingi.

Šiuo metu atsirado įvairiausių sėkmės mokytojų, "koučerių", gyvenimo trenerių. Ar tai irgi tam tikra psichoterapijos kryptis?

Tai, kad sėkmės mokytojų, "koučingo" (ugdomojo konsultavimo. - Aut. past.) specialistų Lietuvoje daugėja, reiškia tik viena: yra poreikis. Ir jis tikriausiai įgaus pagreitį, nes "koučingo" praktika užsienyje gana populiari. "Koučingas", pasak jų atstovų, yra menas, padedantis žmogui tobulėti. Ši praktika grindžiama pozityvaus mąstymo, entuziazmo skatinimu, todėl tam tikrai grupei žmonių - pradedantiems verslininkams ar karjeros siekiantiems žmonėms, kuriems reikalinga paskata, ji gali būti naudinga. Pozityvus mąstymas padeda įveikti nepasitikėjimą savimi, lavinti asmenybės potencialą.

Manau, kad yra kvalifikuotų sėkmės mokytojų, išmanančių žmogaus psichologiją ir galinčių padėti žmogui ar organizacijai. Tačiau kartais interneto svetainėje paskaičius kai kurių siūlomų programų paketus, susidaro įspūdis, kad orientuojamasi į labai greitus asmenybės pokyčius.

Jūs netikite, jog tai įmanoma?

Giluminiai asmenybės pokyčiai neįvyksta stebuklingai greitai. Tam reikia laiko ir didelės asmeninės atsakomybės.

Sėkmės mokymas - lyg greitas maistas, gaunamas prie langelio privažiavus automobiliu.

Taip. Pasisotinęs greitu maistu, greit ir išalksti. Prieš perkant tokio pobūdžio konsultacijas, reikėtų labai gerai pasidomėti mokytojo kvalifikacija.

Kita vertus, pozityvizmo sklaida yra geras reiškinys, nes mes įpratę dejuoti ir matyti vien negatyvius dalykus.

Gyvenime yra ir šviesių, ir tamsių pusių. Net ir depresija yra galimybė sustoti ir pagalvoti apie tai, kaip sutari su savimi, kaip kuri savo gyvenimą. Svarbu suvokti, kad tu pats esi atsakingas už tai, kuo tiki ir ką renkiesi.

Ar psichologo paslaugos netampa savotiška mada, požymiu, jog priklausai aukštesniam socialiniam sluoksniui?

Nežinau, kaip su tais sluoksniais, bet sunkūs išgyvenimai aplanko visus, nepaisant piniginės storio. Ir sėkmės mokytojai, ir psichologai kalba apie tai, kokį svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime vaidina emocijos. Vis daugiau žmonių rūpinasi savo emociniu stabilumu. Vis daugiau įmonių vadovų suvokia, jog emociškai stabilus darbuotojas yra didelė vertybė.

Jeigu jums pačiai tektų rinktis psichologą...

Jei man tektų rinktis, norėčiau susitikti su nevertinančiu, neteisiančiu, nedalijančiu stebuklingų patarimų psichologu, kuris priimtų mane tokią, kokia esu.

Psichologas nėra mokytojas. Jis tik padeda žmogui pamatyti savo vidinį potencialą. Juk niekas kitas, tik mes patys, gadiname savo santykius su savimi ir aplinkiniais.

Ar žmonės skundžiasi psichologams augančia infliacija, ekonomine krize, tuo, kaip sunku išmokėti bankams palūkanas?

Žmonės skundžiasi nerimu, įtampa darbe, šeimoje, nesugebėjimu suvaldyti streso. O kai nesugebame valdyti streso, negalime adekvačiai vertinti problemos: ją išpučiame, o ne sprendžiame.

Nuo ko priklauso gebėjimas valdyti stresą?

Nuo psichologinio atsparumo. Žmogui reikia atrasti tinkamą ritmą ir tempą, o ne "stumti" savo gyvenimo upę.

Niekas už mus nepasirenka streso: mes patys nusprendžiame dirbti "iki negalėjimo", patys paimame tas paskolas. Patys renkamės, kiek mums dirbti, kiek miegoti naktimis.

Leiskite nesutikti. Daugybę žmonių kamuoja nemiga.

Viena iš nemigos priežasčių - per daug dirgiklių. Nualinta psichika nebesugeba susidoroti su krūviu. Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, ką transliuoja visų nemiegančiųjų sąmonė, nes kiekvienas kenčia dėl skirtingų dalykų. Vienas dėl atsakomybės darbe sureikšminimo, o antras dėl baimės priimti atsakomybę. Paklausiu jūsų geštaltiškai: jei jūsų nemiga galėtų kalbėti, ką ji papasakotų?

Norite pasakyti, jog turėčiau savęs paklausti, kaip aš sau trukdau miegoti?

Ir gal pagaliau pabandyti sau leisti mažiau dirbti, leisti sau pailsėti, ramiai vaikščioti, kaskart laiku ir skaniai pavalgyti, pasirūpinti maloniais dalykais? Pasirūpinti savo kūno, emociniais poreikiais? Atrodo - paprasta? Žinau. Bet pabandykite taip gyventi nuolat!Sunkiai dirbantis žmogus turi atrasti laiko patirti malonių emocijų.

Ar egzistuoja "sezoninės krizės"? Vasarą turbūt mažiausiai problemų - daugiau saulės, šilumos...

Vasarą daugiau skyrybų, santykių krizių. Daugiau klientų, grįžusių iš darbų užsienyje...

Nusivylusių svetima laime?

Žmonės kartais pamiršta, kad ir svetimoje šalyje jų laukia akistata su savimi.

Kuo ypatingas šiuo atžvilgiu ruduo?

Mes, lietuviai, - gana intravertiški, melancholiški. Tai lemia tiek geografinė platuma - lygumos, tiek ilgas ruduo ir pavasaris. Saulės ir šilumos turime nedaug. Bet nereikėtų pamiršti, kad lietuviai yra atkaklūs, užsispyrę, verslūs, darbštūs ir atsparūs likimo smūgiams.