"Blogos mamos" kompleksas

Augindama pirmagimį dažnai įsiveldavau į beprasmes diskusijas. Įrodinėdavau, kad tik aš žinau, kas mano vaikui geriausia. Dabar tokių pokalbių vengiu, tačiau vos tik patogiai įsitaisau su Mažyliu ant suolelio, sulaukiu klausimo:

- Kiek laiko jūsų vaikui?

- Penki mėnesiai, - atsakau.

- Penki mėnesiai, o toks mažas?

- Tai kad visi sako, jog labai didelis...

- A... O mūsiškis jau septynių mėnesių. Ar išmiega visą naktį? Manasis tai nuo pusantro mėnesio miega vienas ir visą naktį.

- Na, mano mažius keliasi valgyti.

- Valgo naktį?! Tai gal kas negerai. Gal neprivalgo. Aš tai duodu "Nan1" pieno mišinį, patį geriausią.

- Iš kur žinot, kad geriausias? Skirtingi vaikai skirtingai toleruoja mišinius, - jaučiu, kad diskusijos išvengti nepavyks, tačiau apsidžiaugiu, kad šį kartą pasitaikė ne krūtimi maitinanti mama. Mat tuomet veikiausiai tektų dar kartą išklausyti teoriją, kad tikriausiai per mažai myliu savo vaiką, nes esu "psichologiškai nenusiteikusi", nes "maitinti gali visos".

Ką kalbėti apie "koleges mamas", jeigu ir gydytojai į nenatūraliai maitinančias mamas žiūri kaip į mažiau savo vaikus mylinčias, nevisavertes. Tik kuo čia dėta meilė, niekaip negaliu suprasti.

- Girdėjau, kad pats geriausias... O Jūsų kūdikis auga be čiulptuko?

- Ne, su čiulptuku, bet tai nėra jam itin būtinas daiktas, - supratau, kad ji susikrimto, nes Mažylis miegojo be čiulptuko, o jos sūnelis intensyviai jį traukė.

- Na, manajam tai irgi tik žaislas, - kurį laiką stoja tyla, tačiau ir vėl moteris pradeda man įrodinėti, kad ji - gera mama: - Mano sūnelis jau apsisuka ratu gulėdamas ant pilvuko, turbūt ir šliaužtų jau, jei priekyje jo padėčiau mobilųjį telefoną, bet aš jam neduodu to daikto.

- Tai smagu... - sumurmu. Mano Mažylis jau dabar apsisuka ratu, bet nutyliu. Turbūt tai pasakiusi moterį nuliūdinčiau. Kai gydytoja mus pakviečia į savo kabinetą, jaučiu palengvėjimą.

Tėvų kompleksai

Tėvai, nuolat abejodami tuo, ar jų vaikai "pakankamai kokybiški", ilgainiui savo kompleksus įtvirtina patiems vaikams.

Mat kuo tikime mes - tuo tiki ir mūsų vaikai. Jeigu jie mums gražūs, protingi ir geri, - jie tokie ir jaučiasi. Jie tokie yra ir tokie bus.

Kartą nugirdau aštuonmetės mergaitės juokelius apie savo išvaizdą: esą jai vertėtų pasportuoti ir pan. Na, ji ne tokia plonutė kaip jos draugės, bet į storulę tikrai nepanaši. Nenustebau sužinojusi, kad dėl mergaitės išvaizdos kompleksuoja jos mama. Galima spėti kodėl: mama ēō'e5ų nėra patenkinta savo kūnu.

Kuris pirmesnis?

Man bjauru, kai mane arba mano vaikus kas nors lygina su kitais: turtingesniais, gražesniais, protingesniais, gudresniais ir pan. Manau, jog tai paprasčiausiai kvaila: žmonės per daug skirtingi, kad galėtum "pasverti", kuris jų vertingesnis. Vienas kuo nors neprilygsta kitam, kitas kuo nors pranoksta pirmąjį.

Kodėl mamos mėgsta pasipuikuoti savo vaikučių pasiekimais: "Maniškiam išdygo dantukas sulaukus vos penkių mėnesių!" - "O manasis aštuonių mėnesių pradėjo vaikščioti!". Kuo iš tikrųjų jos puikuojasi? Iš tikrųjų jos kalba apie save. Jos nori, kad kas nors patvirtintų: "Taip, taip, jūsų kūdikis - nuostabiausias pasaulyje, ir aišku dėl ko: nes jūs - geriausia mama pasaulyje." Ir čia nieko tokio. Pasidžiaukime savo gyvais šedevriukais, tik nekonkuruokime ir negraužkime savęs, jei niekas nepasakys, kad mūsų vaikai, nepaisant jų "rodiklių", - unikalūs.

Mums, mamoms, taip trūksta pasitikėjimo savimi... O gaila, nes tai atsiliepia tiems, kurie mums patys brangiausi, -vaikams. Juk žinote, kad tik šalia pasitikinčios savimi, laimingos mamos vaikas jaučiasi ramus ir pasitikintis savimi.

Vis dar su sauskelnėm?!

Labai vargau bandydama atpratinti Vyresnėlį nuo sauskelnių, kai jam buvo pusantrų metukų. Galiausiai supratau, kad tas vargas buvo beprasmis. Mat sūnelis tiesiog buvo tam nepasiruošęs. Kai jam sukako dveji, vieną vakarą jis pasakė: "Mama, nesek man jų, aš tikrai nepadarysiu į lovą." Ir nė karto nepadarė.

Viskam savas laikas. Leiskime vaikams gyventi savo nuostabioje vaikystėje. Neskubinkime, nevelkime jų į lenktynes "Kuris pirmesnis?".

Vienas išmintingas žmogus yra pasakęs: "Gamta nori, kad vaikai būtų vaikais pirm negu taps suaugusiais. Jei mes norime suardyti šią tvarką, tai sukurkime per greit nokstančius vaisius, kurie bus nei subrendę, nei skanūs ir netrukus pradės gesti."