Bejausmis žmogus bejausmiame pasaulyje

Politikai ir ekonomistai ieško išeičių, steigia krizės komitetus. Žmonija stengiasi racionaliai valdyti situaciją, pasitelkusi techniką. Pasaulyje, kuriame viską lemia technika, žmogų keičia mechanizmai.

Tokiame pasaulyje jau nesvarbūs žmogaus asmeniniai poreikiai, ką jis jaučia, ko trokšta.

Jausmai dabar gerbiami ne daugiau nei sentimentalumas. O aistros apskritai laikomos anachronizmu.

Šiuolaikinės literatūros situacija atspindi visuomenės situaciją: bestselerių sąrašuose - knygos, skirtos socialinėms-politinėms problemoms, kelionių apybraižos, trumpi apsakymai ir esė.

Pastaroji tapo pagrindine literatūros forma. Apie žmogaus jausmus knygoje prabylama tik tuomet, kai kalbama apie išsilaisvinimą nuo iliuzijų. Jausmai išsunkiami, o paskui atmetami kaip nereikalingi.

Regis, mes jau pamiršome, kad žmogus gali degti aistra, susipainioti neapykantos tinkle, kamuotis dėl nelaimingos meilės, mėlynuoti iš pavydo, balti iš įniršio, žiauriai keršyti ir aukotis dėl kitų.

Dramos, romanai ir epai byloja žmogaus gyvenimą, kupiną aistrų.

Senovės graikų mitai ir tragedijos, romantinė 19-ojo amžiaus literatūra, Gėtės "Jaunojo Verterio kančios" ne tik atspindi jausmus, būdingus laikmečiui, bet ir veikia skaitytoją kaip identifikacijos tarpininkai. Jausmai per amžius valdė žmones.

Šiandien technokratija įsiskverbė ne tik į architektūrą, mokslą, mediciną, bet ir į humanitarinius dalykus. Iš psichologijos, mokslo apie dvasią, stengiamasi išguiti aistros ir jausmo sąvoką pakeičiant juos tokiais tiksliais terminais kaip eksperimentas, statistika ir dėsningumas.

Ši tendencija neaplenkė net psichoanalizės: pirmenybė dabar teikiama ne ilgametei analizei po penkias šešias valandas per dieną, o įvairioms psichoanalizės formoms, adaptuotoms greitam gydymui, taip pat politologijai, socialiniam darbui ir pedagogikai.

Daugumai žmonių toks būdas yra pernelyg abstraktus, toli nuo gyvenimo ir neturi nieko bendra su jausmais.

Kaip atsakas į tai atsirado vadinamosios naujos psichoterapijos rūšys, pavyzdžiui, "pirminės terapijos", kuri remiasi nesąmoninga, išstumta gėla; taip pat "pokalbių psichoterapija", kuri kelia sau uždavinį atrasti ir įvardyti jausmus.

Mes jau beveik praradome sugebėjimą jausmus reikšti spontaniškai.

Tapome didžiulės mašinos mažytėmis detalėmis. Dedikuojame savo gyvenimą darbotvarkei, į kurią neįtraukta asmeninė laisvė.

Netikėtiems, nenumatytiems išgyvenimams, romantiškiems susitikimams laiko tiesiog nelieka.

Tad ko stebėtis, kad asmenybę iš vidaus veržia sustingęs "charakterio šarvas", ne mažiau griežtas nei tie suvaržymai, kuriuos jai užkrauna visuomenė.

Asmenybė, paklusdama išorinei valiai ir velkanti savo "autoritarinį charakterį", savo ruožtu stengiasi valdyti aplinkinius ir, užuot gyvenusi laisvai, neįprastai ir nepriklausomai, egzistuoja ekonomiškai, įprastai ir tvarkingai.

Žmonės praranda ryšį su savo jausmais. Jie elgiasi racionaliai, mąsto pragmatiškai ir "funkcionuoja" iš pažiūros nepriekaištingai.

Jie daro tai, ko iš jų reikalauja visuomenė, kurios lozungas - beaistris žmogus beaistriame pasaulyje.