Be keistuolių būtų neįdomu

Kokiomis tik keistenybėmis nepasižymėjo įžymūs praėjusių amžių žmonės! Garsus kovotojas su krikščionimis Romos imperatorius Diokletianas būdamas 59-erių netikėtai atsisakė sosto. Pabėgęs į kaimą, jis taip uoliai ėmė auginti daržoves, tarsi visą gyvenimą tik tai būtų ir daręs. Bendžaminas Franklinas (Benjamin Franklin) niekada nesiimdavo rimto darbo be solidžių sūrio atsargų - tik šis produktas jam padėdavo susikaupti. Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) buvo neabejingas žaisliniams kareivėliams. Ir dar politikas kas naktį keisdavo patalynę. Viešbučiuose, kuriuose jis nuolatos apsistodavo, buvo žinoma, kad pono Čerčilio kambaryje turi būti dvi lovos: pusę nakties jis miegodavo vienoje, paskui persikraustydavo į kitą. O štai legendinis Džordžas Vašingtonas (George Washington) pasižymėjo meile sodininkystei. Mėgstamiausias jo sodo augalas buvo marihuana, nors narkotinės jos savybės politiko visai nedomino. Prezidentas Džonas Kenedis (John Kennedy) buvo neįtikėtinas pedantas: kasdien skaitydavo keturis laikraščius lygiai 20 minučių, ir nė sekundės ilgiau. Mao Dzedunas niekada nesivalė dantų. Į visus pamokymus jis atsakydavo: „O jūs matėte, kad tigras tai darytų?“

Rašytojai ir poetai dėl savo keistenybių nuo seno tapdavo anekdotų herojais. Pavyzdžiui, pasakėtininkas Žanas Lafontenas (Jean La Fontaine) mėgo klaidžioti gatvėmis garsiai deklamuodamas savo eiles, ką tik atėjusias į galvą. Jei Nikolajus Gogolis nebūtų tapęs rašytoju, tikriausiai būtų buvęs virėjas! Rašytojas specialiai vaikščiodavo į virtuvę stebėti virėjų, o paskui gamindavo skaniausius patiekalus draugams. Fiodoras Dostojevskis pradėdavo rimtai kurti tik tada, kai imdavo spausti sutarties terminai. Iki tol jis tiesiog „mušdavo dinderį“. Levas Tolstojus su didžiausiu malonumu pjaudavo žolę kaip paprastas valstietis. O visus pinigus galėdavo imti ir išdalyti vargšams. Jam patikdavo nuoširdžiai pasišnekėti su paprastais žmonėmis, bet šie jo drovėjosi ir slėpdavosi kas kur. Nusiminęs, kad jo neprisileidžia kaip draugo, rašytojas ėmė siūti batus - dovanoms. Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) nepaprastai mėgo kavą - be 5-7 puodelių negalėdavo pradėti dirbti. Dar vienas Onorė „kabliukas“ - nusiimti skrybėlę paminėjus genialų žmogų. Tai būtų dar nieko, tik jis tai darė kalbėdamas apie save! Anatolis Fransas (Anatole France) pasižymėjo keistu įpročiu rašyti ant visko, kas pasitaikys po ranka - kūrė ant restorano servetėlių, vizitinių kortelių, vokų, o kai kada ant svarbių dokumentų. Žanas Polis Sartras (Jean Paul Sartre) priminė šunį tuo, kad nepakentė žvilgsnio į akis - jis tiesiog akmenėdavo ir netekdavo žado. Aleksandras Puškinas nepaprastai mėgo šaudyti... Michailovskojės kaimo pirtyje. Sunku paaiškinti tokią keistą poeto aistrą, bet „šaudykloje“ iki šiol išliko siena, išvarpyta kulkų. Lordas Baironas (Byron) baisiai pykdavo pamatęs ant stalo druskinę, o Čarlzas Dikensas (Charles Dickens) 50 parašytų eilučių užgerdavo gurkšniu karšto vandens. Johanas V.Gėtė (Johann W.Goethe) gebėjo dirbti tik tvankiose, uždarose patalpose, į kurias neįeidavo šviežio oro. Neįtikėtina, bet didysis klasikas H.K.Andersenas (H.Ch.Andersen) buvo nepadoriai neraštingas. Rašydamas jis darė tiek rašybos ir gramatikos klaidų, kad tekdavo samdyti keletą žmonių, kurie viską perrašytų. Jis tam išleisdavo didžiausias sumas, tačiau kitos išeities nebuvo - kitaip leidyklos nepriimdavo jo pasakų. Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) rašė laikydamas kojas dubenyje su šaltu vandeniu. O rašytojui Alberui Kamiu (Albert Camus) aiškiai patiko sutrikusios psichikos moterys - abiem jo žmonoms buvo „ne visi namie“. Ir jis pats buvo keistas žmogus: atvažiavęs pasiimti antrosios žmonos iš gimdymo namų... pamiršo naujagimius dvynius.

Salvadoras Dali - tiesiog keistenybių lobynas! Ko verta vien jo išvaizda: vašku sutepti styrantys katino ūsai, šermuonėlių mantija, blizgantys „prilaižyti“ plaukai ir nepakeičiama lazdelė sidabrine rankena. Viešėdamas Amerikoje dailininkas pademonstravo paveikslą, kuriame buvo pavaizduota Gala su... muštiniais ant pečių. „Viskas paprasta: aš myliu Galą ir mėgstu avienos muštinius. Čia jie kartu. Puiki harmonija“, - padarė išvadą dailininkas. S.Dali tvirtino, kad gimė dviem mėnesiais anksčiau, negu nurodyta gimimo liudijime: „Mąstyti aš pradėjau, kai mano motinai ėjo septintas nėštumo mėnuo. Pamenu, jos pilve buvo šilta, minkšta ir tylu - rojus.“ Kartą S.Dali pasirodė publikai su naro šalmu ir jūros vandens spalvos kostiumu: „Taip patogiau leistis į pasąmonės gelmes.“

Žodžiai „mokslininkas“ ir „keistuolis“ tapo beveik sinonimai. Žmonės, kuriems galvoje gimdavo rimtų, pasaulį pakeitusių teorijų, buityje pasižymėjo didelėmis keistenybėmis. Pavyzdžiui, matematikas Renė Dekartas (Renee Descartes) savo teoremas kūrė tik gulėdamas. Fizikos Nobelio premijos laureatas Levas Landau mėgo dėlioti pasiansą kartodamas: „Tai jums ne fizika, čia reikia galvoti...“ Dmitrijų Mendelejevą kaimynai pažinojo ne kaip genialų chemiką, o kaip lagaminų meistrą. Ši veikla buvo mokslininko hobis. Vokietis istorikas Teodoras Momzenas (Theodor Mommsen) buvo nepaprastai šykštus, todėl neleido įvesti namie elektros. Visus savo veikalus rašydavo žibalinės lempos šviesoje. Kai jam nesant artimieji vis dėlto įsivedė elektrą, šykštuolis baisiai supyko. Vėliau pats pradėjo junginėti elektrą, kad rastų degtukus lempai įžiebti.

Kai kurie mokslininkai pasižymėjo visiškai nederančiais mokslo žmonėms pomėgiais. Pavyzdžiui, fizikas Nilsas Boras (Niels Bohr) buvo šalies futbolo rinktinės narys, o Pitagoras tapo pirmuoju olimpiniu kumštynių čempionu. Didžiajam fizikui Albertui Einšteinui (Albert Einstein) taip pat buvo nesvetima visa žmogiška: jis mėgo griežti smuiku, o vakarais - važinėtis dviračiu. A.Einšteinas nuolatos būdavo paniręs į savo ypatingą pasaulį ir jo pašnekovams tekdavo po kelis kartus kartoti replikas, kad mokslininkas juos išgirstų. O neseniai rastas A.Einšteino laiškas žmonai, kuriame jis prisipažino: „Net iškilmingiausiomis progomis aš apsieidavau be puskojinių ir šį civilizuotumo trūkumą slėpdavau ilgaauliais batais.“ Jis nuo jaunystės nemėgo šios garderobo detalės, manė, kad didysis pirštas vis tiek ją prakiurdins, tai kam gadinti daiktą. Dar vienas fizikas - Valteris Nernstas (Walther Nernst) veisė karpius. Į klausimą, kodėl būtent juos, mokslininkas atsakydavo, kad žuvys - šaltakraujės būtybės, o šiltakraujų jis niekada neveis, nes nenori „dykai“ šildyti pasaulio.

Vokiečių kompozitorius Johanesas Bramsas (Johannes Brahms) įkvėpimo ieškodavo valydamas batus. Apie Liudviko van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) keistumus sklandė legendos. Jas pasakojo tarnai, tyčiodamiesi iš didžiojo kompozitoriaus. Pavyzdžiui, L.van Bethovenas manė, kad skutantis jį apleidžia įkvėpimas, todėl pradėdamas kurti niekada nesiskusdavo. Vietoj to ant galvos užsipildavo kibirą šalto vandens, nes įsivaizdavo, kad tai skatina smegenų darbą. Be to, jis pasižymėjo išskirtiniais gebėjimais viską sujaukti - visur išmėtydavo natų lapus, lėkštes su valgio likučiais, drabužius, knygas... Tarnams tekdavo taikstytis ir jo įnoriu virti kavą tik iš 64 pupelių, ne daugiau ir ne mažiau. O štai Johanas Štrausas (Johann Strauss) kūrė „ant kojų“. Savo garsiuosius valsus jis rašė vaikščiodamas iš kambario į kambarį, kuriuose apdairiai iš anksto buvo pastatyti stalai ir palikta popieriaus bei plunksnų. Nikolą Paganinį (Niccolo Paganini) kūrybinė energija aplankydavo po ilgų koncertų smuiku kapinėse... Aktorė Sara Bernar (Sarah Bernhardt) mokėjo miegoti stovėdama, kaip arklys. Kalbėdamasi ji lengvai galėdavo 15 min. užsnūsti, paskui atsibusti ir kaip niekur nieko tęsti pokalbį. Maža to, namie ilsėdavosi... karste. Sendama šio įpročio atsisakė.

Garsusis karvedys Aleksandras Suvorovas į istoriją įėjo kaip itin didelėmis keistenybėmis pasižymėjęs žmogus. Aplinkiniai nesuprasdavo, kaip jis gali gyventi pagal tokią keistą dienotvarkę - eiti miegoti 6 val. vakaro, o keltis 2 val. nakties. Be to, jis guldavosi ant glėbio šieno, apsiklodavo plona paklode, o atsibudęs apsipildavo lediniu vandeniu. Feldmaršalo lankytojai dažnai užtikdavo jį su naktine kepuraite ir naktiniais - A.Suvorovas sakydavo, kad namie vaikšto taip apsirengęs, kaip jam patogiau. Be to, jis niekada neturėjo laikrodžio, sakydavo, kad tikras kareivis ir taip visada žino, kiek valandų.

Psichologų nuomonė

Net visuomenės požiūriu visiškai normalus žmogus turi keistenybių, apie kurias žino tik artimiausi žmonės. Galimų keistumų spektras yra labai platus: kai kas negali užmigti triskart nepabučiavęs mylimo meškiuko, kitas silkę užgeria saldžia arbata, o trečias neįsivaizduoja gyvenimo be naktinių pasivaikščiojimų vienatvėje. Visa tai visiškai priimtina, maža to - be panašių „fokusų“ žmonės būtų neįdomūs, vieni į kitus panašūs robotai. Suprantama, daugiausia keistuolių yra tarp kūrybiškų asmenybių. Aktoriai, poetai, šokėjai, dizaineriai turi savų būdų „iškviesti mūzą“. Dėl to jie netampa blogesni, svarbiausia - priimti juos tokius, kokie yra. Genijai - nepaprasti žmonės, taigi ir elgiasi atitinkamai. S.Dali puikiai suprato, kokį įspūdį daro aplinkiniams, juk domėjosi psichikos problemomis, net dalyvavo būrelyje, kuriame buvo tiriamas psichiką veikiančių preparatų poveikis žmogui (tai visiškai nereiškia, kad skandalingasis dailininkas buvo narkomanas). Jam patiko veikti žmonių psichiką ir truputį ją „laužyti“, kad žmonės jaustųsi laisviau. Ir A.Einšteinas į gyvenimą žiūrėjo savaip. Vargu ar jo nemeilė puskojinėms yra kaip nors susijusi su psichologiniais kompleksais, greičiausiai tai paprasčiausio patogumo klausimas. Juk yra žmonių, kurių kojos nepaprastai jautrios. Kaip žinoma, puskojinės spaudžia kraujagysles. Tokie žmonės, tarkime, neišsimiegos, jei nenusimaus kojinių. Galbūt neigiamas A.Einšteino požiūris į kojines - ne kas kita kaip laisvas požiūris į tam tikras visuomenėje priimtas normas.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“