Baramės, nes mylime: kokios poros yra praktiškai nemirtingos?

Visus stebuklingus metus po vedybų mūsų akyse spindėjo džiaugsmas, rankomis sruveno švelnumas.

Netgi buitis atrodė nuostabi. Ir staiga - lyg kas lediniu vandeniu būtų nuliejęs.

Tu mane apgavai. Aš liepiau pasiaiškinti. Atsakei, kad neketini to daryti.

Tuomet pagrasinau išeisianti. Tu riktelėjai: "Kelias laisvas!" Verkdama pasukau durų link. Tuomet tu mane sugriebei ir stipriai prisispaudei prie krūtinės.

Pirmasis kivirčas

Sentimentalios pirmųjų barnių scenos visada baigiasi meilės proveržiu.

Jauna žmona po truputį įvaldo šią gudrybę: kai jai rodosi, jog mylimasis kiek atvėso, kad įžiebtų visa sušildantį laužą, ji meta liepsnojantį degtuką.

Taip malonu kartais tylią ir ramią kasdienybės tėkmę užtvenkti ugnimi, viską sudrumsti, supykti, įskaudinti, įtarti...

Vyras, paprastai šeimoje pavaldi būtybė, paklusniai netenka pusiausvyros, įsižeidžia, apstulbsta, puola į neviltį, o paskui patenkintą režisierių apipila karštais bučiniais.

Deja, vieną gražią dieną jam gali pabosti šitas scenarijus.

O po daugybės dienų įgristi mirtinai. Jis niekaip nebereaguos į meilės provokaciją, ir laimingas bučinys finalinėje scenoje nebeįvyks.

Tyla pavojingesnė už audrą

Vieniems barnis leidžia išsilieti, tarsi supurto ir pažvalina, kitiems pakanka vieno nekalto nesutarimo, kad pultų į neviltį.

Nesibaigiantys konfliktai - tai, aišku, blogai. Reiktų valdytis.

Neverta nuolat griebtis santykių aiškinimosi kaip dopingo, nors... Tyla šeimyniniame gyvenime pavojingesnė už audrą.

Mes nepatenkinti vienas kitu, tačiau abu tylime.

Bendraujame korektiškai, elgiamės inteligentiškai ir neparodome nė menkiausio susierzinimo.

O jis, gniaužiamas, auga. Nuoskaudų skaitiklis sukasi. Nuo neišsakytų pretenzijų oras namuose įsielektrinęs.

Nenuoširdžios šypsenos nė vieno iš mudviejų negali apgauti. Svečiai, užklydę į mūsų namus, nori kuo greičiau iš jų išeiti: atrodo, kad tu ką tik išgėrei acto, o aš suvalgiau citriną.

Taip elgiasi racionalūs, nelinkę pasiduoti emocijoms ir impulsams žmonės. Jie aukštai save vertina ir bijo pakenkti nuosavam idealizuotam įvaizdžiui.

Na, kaipgi kilnus riteris galėtų rėžti savo damai: "Tu tuos savo barščius žinai kur susipilk!" Ir ledi turi būti rami kaip miško ežero vanduo.

Jai nedera būti smulkmeniškai, isteriškai, nors oi kaip norisi sugriaudėti: "Išjunk savo kvailą futbolą, arba išmesiu televizorių pro langą!"

Kai tokia inteligentų porelė skiriasi, nieko nesidalija - nei vaikų, nei turto. Po skyrybų palaiko pagarbius santykius ir vienas kito nejuodina.

Net sunku suprasti, kodėl gi jie skiriasi, jei viskas taip gražu...

O gal idealiems sutuoktiniams, kol nepradėjo tyliai vienas kito nekęsti, reikėjo surengti smagų skandaliuką ir sudaužyti viską, kas dūžta?..

Gal gali netrankyti durų?

Mano žodis visada buvo paskutinis. Tu man nusileisdavai, tik, išeidamas iš kambario, garsiai trenkdavai durimis.

Tuomet pajusdavau neaiškų kartėlį.

Paskutinis žodis buvo mano, bet tašką padėjai - savo trinktelėjimu - lyg ir tu!

Kartą sukarpiau senus guminius batus ir priklijavau juostelių ant durų staktų. Mūsų barnis baigėsi kaip visada: tu nutilai ir išeidamas iš visų jėgų užsimojai trenkti durimis.

Bet jos netrinktelėjo. Minutėlę stovėjai nuščiuvęs. Paskui apžiūrėjai staktą ir ėmei kvatotis iš visos širdies.

Savo juoku užkrėtei ir mane.Kitas mūsų barnis jau nebuvo toks piktas. Ir susitaikėme kažkodėl daug greičiau.

Kartais reikia tiek nedaug - pakeisti akcentus, pasijuokti iš savo ar kito įpročių...

Tu kaip visada teisus, brangusis

Šiaip jau kivirčus dažniau provokuoja moterys, o kas teisus, mėgsta aiškintis abu.

Pernykštis sniegas seniai ištirpo, traukinys nuvažiavo, ginčo objektas nebeteko prasmės, o vyras su žmona vis dar aiškinasi...

Na, nepanašūs vienas į kitą - ne du vandens lašai ir ne Barbė su Kenu!

Metas jau priimti tai kaip neišvengiamybę ir suvokti, kad ne visada nuomonės gali sutapti.

Tiek vyras, tiek moteris kartais aistringai "grįžta prie temos" ir siekia kitos pusės prisipažinimo, jog ši neteisi.

Neįstengia susitaikyti su mintimi, jog kitas užsispyręs galvoja kitaip! Protingas žmogus visada žino, kaip nuraminti beprasmes aistras: reikia paprasčiausiai sutikti. Kad ir formaliai.

Tai manęs nebemyli?

Debesėliai šeimos gyvenimo dangų aptraukia reguliariai. Rodos, ką tik švietė saulė, ir staiga - gūdi žiema.
Neverta nusiminti.

Juk jums studijų metais yra tekę pagyventi po vienu stogu kartu su savo geriausia drauge? Galų gale gyvenote kartu su tėvais.

Buityje, kasdienėje rutinoje, sukantis vienas kitam prieš akis, ne viskas taip paprasta: artimas žmogus akimirką rodosi svetimas, nesuprantamas, tačiau debesys galų gale vis tiek nuslenka - ir vėl išlenda saulė.

Na, nesišneka vyras šiandien, apsimeta negirdįs žmonos klausimų - tai dar nereiškia, jog meilė baigėsi.

Reikia įprasti prie kasdienio gyvenimo, kuriame kas penkias minutes nebeprisiekinėjame meilės. Nebesame vienas kitam vienintelė šviesa lange. Taip ir turi būti. Reikia mokytis ne persekioti kitą, ne lieti pretenzijas, o pralinksminti, praskaidrinti nuotaiką.

Smuikas ir kontrabosas

Barniai šeimoje garantuoti. Nepadeda nei žolelės, nei užkalbėjimai. Svarbu, kaip jūs baratės: kokiais žodžiais ir kokiu tonu.

Šaipotės vienas iš kito? Rungtyniaujate, kuris garsiau? Ir tas, ir tas negerai.

Pabandykite konfliktui pasirengti kaip koncertui: suderinkite savo instrumentą, ir neišsimuškite iš pasirinkto tono.

Grokite tik numatytas natas, nenuklysdami į kitus kūrinius. Geriausia bartis humoristine intonacija, tarsi nerimtai, neįžeidinėjant vienam kito.

Ypač kvailai skamba aukštoji retorika, kai kalbama apie pačius paprasčiausius dalykus, pavyzdžiui, per naktį vonioje paliktą šviesą.

Ir nereikia apie viską iš karto. Jei pradėjote apie šviesą, neakcentuokite mažo vyro atlyginimo, didelio žmonos išlaidavimo, neaptarinėkite žmonos pusseserės gyvenimo būdo arba vyro motinos šukuosenos. Apsiribokime tik vonios lempute.

Nesistenkite pademonstruoti, koks turtingas jūsų leksikonas, kai aiškinatės santykius. Keistas dalykas: inteligentiški žmonės žino daugybę neinteligentiškų posakių.

Ne ką geriau ir patetiška poezija: "Tu absoliutus egoistas!

Tau reikia gyventi dramblio kaulo bokšte!", "Kas gi galėtų pagalvoti, kad tokia švelni moteris turi geležinę širdį!",

"Dabar aš supratau karčią tiesą...", "Aš tau šito neatleisiu niekada gyvenime". Šeimyninė laimė gali sudužti į šipulius be jokios rimtos priežasties, tik nuo patoso.

Trečiųjų teismo teisėjas

Niekada nekvieskite į arbitrus trečio žmogaus. Nei mamos, nei tėčio, nei geriausios draugės, nei atsitiktinai užsukusio pažįstamo.

Žmonos labai mėgsta apeliuoti į vyro draugus, tikėdamosi, kad šie neišdrįs stoti jo pusėn: du vyrai - prieš vieną bejėgę moterį... Bet kuris vyro draugas myks, kuisis, linksės galvą ir jausis labai nepatogiai.

Yra moterų, kurios su malonumu barasi prie liudytojų.

Joms reikia rampos, ryškios šviesos. Bet nė vienas vyras, jeigu jam nenusispjaut iš to paties dramblio kaulo bokšto, negali šito pakęsti. Barnis, kaip ir bučinys su glamonėmis, - intymus reikalas.

Neverskite savo vyro raudonuoti. Nereikia sausakimšame autobuse šūkauti apie jo nepataisomą tingumą, kiekvieną vakarą skambinti anytai ir skųstis jos sūnaus charakteriu.

Pamąstykite ir apie tai, kodėl jūsų draugės žino viską iki smulkmenų apie paskutinį judviejų konfliktą, o vyro draugai įsitikinę, jog esate ideali pora.

Atleisk man

Moterys įsitikinusios, jog dėl visų gyvenimo negandų kalti vyrai. Todėl po kivirčo nieku gyvu neprieis pirmos. O vyrai apskritai nemoka atsiprašyti žodžiais.

Jeigu sutuoktinis po darbo pareina su gėlėmis rankoje - supraskite, kad jis prieš jus klaupiasi ir atgailauja.

O jeigu tyli susiraukęs tris dienas ir nė nemano pažvelgti jūsų pusėn?

Pasižiūrėkite blaiviai. Juk neišsiskyrėte amžiams.

Per tris paras aistros nurimo, ginčo objektas nublanko, ir liko tik tai, kas ką ir kokiu tonu pasakė. Negi dabar visą likusį gyvenimą kankinsite save šitomis frazėmis? Laikas taikytis.

Moteris, veržli, jausminga būtybė, nebesitveria pulti vyrui ant kaklo, tačiau paskutinę akimirką susivaldo: "O kodėl aš?

Kodėl visada aš pirmoji?" Ir nuostabu, kad pirmoji! Juk jūs - ne darželinukai.

Disko ir klasika

Visos poros įsitikinusios, kad jų nesutarimų priežastys originalios. Iš tiesų taip nėra.

Vaikai, pinigai, uošviai, netesėti pažadai, kita moteris, kitas vyras, žmonos draugė, vyro draugas, alus ir kvepalai, ne vietoje padėti daiktai, - ir taip toliau pagal sąrašą, įskaitant žmonos įprotį spausti pastą per tūtelės vidurį ir vyro - ne pjauti, bet laužti duoną...

Ne priežastys čia svarbiausia - jų yra ir bus kiekvienams gyvenime. Svarbiausia - stilius.

Realistai kivirčijasi visą laiką, bet niekada nesiskiria. Jų šeima primena dvi priešiškas valstybėles, kurios nuolat žvangina ginklais, tačiau niekada rimtai nekariauja.

Tai patikima, bet niūru - iš santykių pamažu, kaip vanduo į smėlį, išteka švelnumas.

Romantiški žmonės visą laiką išsiskiria, nepasakę vienas kitam šiurkštaus žodžio, - kad pasitikrintų savo jausmus, o paskui aistringai susieina ir pradeda gyvenimą kaip vakar gimę.

Tačiau romantikų laukia pavojus: vieną kartą jie gali pateikti vienas kitam labai jau žemiškas sąskaitas.

"Disko stiliaus" šeimos elgiasi natūraliai ir laisvai.

Šeimynykščiai nesikabinėja dėl menkniekių, čia visuomet šventiška nuotaika. Tiek vyrą, tiek žmoną tenkina tiek, kiek jie turi. Ir būtų viskas puiku, jei ne lengvabūdiškas požiūris į moralę.

"Klasikinė" pora vaidmenis pasidalijusi kartą ir visiems laikams: vyras pabamba, kartais pašūkauja, žmona su viskuo sutinka - ir daro savaip.

Tokios poros praktiškai nemirtingos.