Artumas ir atstumas

Viena iš temų, kuri šeimose dažnai nutylima, yra artumo ir atstumo poreikis.

Tiek moterys, tiek vyrai neišdrįsta pasakyti partneriui, kad tam tikrais laikotarpiais jiems gyvybiškai reikalinga tyla, ramybė, vienatvė. Ji reikalinga atsigauti po dienos ar savaitės darbų, susivokti savyje, persiorientuoti į kitą veiklą. Lygiai taip pat neišdrįstama pasakyti, jog norisi daugiau artumo - fizinio, emocinio, socialinio. Šia tema vengiama kalbėti, nes bijoma įskaudinti partnerį.

Kiekvieno žmogaus emocinio, fizinio, intelektualinio artumo poreikis yra skirtingas ir priklauso nuo asmenybės, temperamento, patyrimo tėvų šeimoje, tautybės, kultūros ir kt. Šis poreikis skiriasi ir įvairiais gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, vienam žmogui, išgyvenančiam netektį, reikia labai daug dėmesio, rūpesčio, bendravimo su artimaisiais, o kitas žmogus tokioje pat situacijoje nori, kad niekas neklausinėtų ir nekomentuotų.

Peter Lauster: "Viskas, kas gyva, nuolat svyruoja, švytuoklė juda ir tarp atstumo, ir artumo. Po tam tikro atstumo vėl ieškoma artumo, o po artumo vėl šiek tiek nutolstama".

Kad neįskaudintume kito žmogaus, vertėtų konkretizuoti, kada ir kiek mums reikia laiko sau, atstumo. Jeigu kalbame abstrakčiai - "man reikia daugiau erdvės", partneris tokius žodžius gali išgirsti kaip pranešimą "tu man nusibodai, esi nesvarbus, nebeįdomus, nemylimas".

Klaidinga manyti, kad jeigu žmonės kartu gyvena daug metų, tai jie gerai supranta vienas kitą ir nebereikia stengtis puoselėti artumą, tobulinti santykius. Dažnuose namuose pora grįžta į namus kaip į viešbutį: permiega, persirengia ir vėl keliauja kiekvienas savo keliais. Ilgainiui toks gyvenimo stilius gali atvesti į santykių atšalimą, susvetimėjimą, situaciją, kurią galima apibūdinti kaip "vienatvę dviese".

Kaip reikalinga pagarba privačiai erdvei ir laikui, taip pat svarbus abipusis susitarimas, kuri savaitės diena ar vakaras bus skiriamas pabūti kartu, kada bus skiriama laiko smagiai praleisti laisvalaikį be vaikų, be kitų šeimos narių ir draugų.

Pasitaiko, kad tokio laisvalaikio ar atostogų dviese pora jau būna neturėjusi keletą metų ar net keletą dešimtmečių, nors finansinių resursų tam turėta pakankamai.

Liguista meilė

Brenda Schaeffer, psichologė psichoterapeutė, priklausomybių specialistė, poros požiūrį į artumą laiko vienu iš požymių, apibūdinančių liguistos ir sveikos meilės skirtumus.

Liguista meilė: kai trokštama, bet bijoma artumo; bijoma paleisti; neįstengiama apibrėžti ego ribų, bijoma rizikos, pokyčių, nežinomybės; trūksta tikro intymumo; mėginama pakeisti partnerį, neprisiimama įsipareigojimų ir kt.

Sveika meilė: džiaugiamasi artumu; rizikuojama būti pažeidžiamiems; patiriamas tikras intymumas; nemėginama keisti ar kontroliuoti partnerio; patiriama vienybė su partneriu ir sugebama džiaugtis tiek šia patirtimi, tiek atsiskyrimu; įsipareigojama; pora atvira pokyčiams ir tyrinėjimams.

Tiems, kurie siekia tobulinti santykius, B. Schaeffter rekomenduoja skirti laiko privatumui, pasidalijimui jausmais, mintimis, prieraišumui, naujiems maloniems ritualams susikurti, dėkingumui reikšti, paprašyti to, ko reikia, išmokti klausytis, bendrauti sąžiningai, priimti realybę ir gerbti gyvenimą.