Ar susikalbate tarpusavyje?

4 klausimai sau

1. Ar jaučiuosi taip laisvai, kad leisčiau sau prašyti, duoti, priimti ir atmesti tai, ką siūlo kitas?

2. Kokiais žodžiais galiu nusakyti mūsų santykius?

3. Jeigu vieną dieną mano jausmai partneriui imtų keistis, ar man užtektų drąsos jam tai pasakyti?

4. Kai užmezgiau šiuos santykius, ar man pavyko tapti nepriklausomam nuo kitų ryšių - su motina, tėvu, buvusiu partneriu?

Ką byloja atsakymai

1. Paprašyti, duoti, priimti ir atmesti - štai keturi kertiniai gebėjimai, reikalingi gerai sveikatai ir harmoningiems santykiams palaikyti. Jeigu šie gebėjimai šlubuoja, žmogui kyla jausmas, kad jo negirdi, nevertina, nepriima tokio, koks yra, kad jis nesulaukia dėkingumo arba neturi erdvės dialogui. Kyla pojūtis, jog santykiai nesėkmingi, o tai apkartina poros gyvenimą.

2. Klasikiniai šeimyniniai santykiai, partnerystė, meilės ir draugystės ryšys, bendras tėvystės kelias, bendras gyvenimas dėl ekonominių motyvų, abipusė atsakomybė už materialiąją gyvenimo dalį... - svarbu nustatyti ir mokėti įvardyti visas sąjungos sudedamąsias dalis, kad kiekvienas iš partnerių galėtų geriau pamatyti savo vaidmenį ir savo vietą poroje, suprasti apibusius lūkesčius ir santykių esmę.

3. Tai bene skausmingiausia situacija poros gyvenime. Reikia drąsos pripažinti savo tikruosius jausmus. Dažnai šis atradimas pasirodo nepakeliamas - ir tam, kuris išgyvena emocinę permainą, ir tam, kuris išgirsta tai iš kito. Tačiau kalbėti apie meilę tokią akimirką - tai padėti sau išpainioti savo jaumus, susikoncentruoti į savo giluminį (ne)norą tęsti bendrą gyvenimą ir išgirsti kito žmogaus norus.

4. Čia mes paliečiame vieną iš pagrindinių atramų, ant kurių kuriamas poros gyvenimas, o būtent - poreikį turėti tam tikrą autonomiją. Svarbu netapti priklausomam ir negadinti santykių neregimu "trečio nereikalingo" dalyvavimu.

4 klausimai abiem

1. Ar mes sugebame suformuluoti, ko tikimės vienas iš kito? Ar galime aiškiai kalbėti apie kiekvieno indėlį į bendrą gyvenimą? Ar pakankamai gerai suvokiame, kas būten mums nepriimtina kitame?

2. Ar mums suprantami mūsų poreikiai šiuose santykiuose? Poreikis išsikalbėti ir būti išgirstam; poreikis būti priimtam ir vertinamam; artumo poreikis; poreikis kurti savo aplinką ir ją veikti; poreikis svajoti...

3. Ar mokame įvardyti, kurie būtent partnerio žodžiai, gestai arba poelgiai mus žeidžia?

4. Ar pakanka drąsos nesutikti su tuo, kas mums nepriimtina?

Ką byloja atsakymai

1. Šie klausimai padės suprasti, kas "augina" poros santykius. Ilgaamžės sąjungos egzistuoja ne tiek dėl abipusės meilės, kiek dėl to, kad kiekvienas partneris randa savo būdą puoselėti santykius. Abu rūpinasi tuo, kad kiekvieno poreikis būtų išgirstas, ir nenueina per toli į teritoriją "man nepriimtina".

2. Mes dažnai nepakankamai įvertiname tuos poreikius, kurie realizuojami poroje, arba net negalvojame apie juos. Ir tai tampa daugelio nusivylimų priežastimi. Juk būtent pagarba savo poreikiams gali pagyvinti santykius, suteikti jiems dinamikos, o nepagarba - žeisti ir silpninti ryšį.

3. Tikriausiai tai pati intymiausia mūsų dalis, kurią atverti kitam reikia tvirtybės. Ryžtis papasakoti apie savo skausmingas vietas, apie tai, kas mums nepakeliama, kad būtų išvengta abipusio nepasitenkinimo ir susierzinimo, kalbėti pirmuoju asmeniu - sunkiau negu tik kaltinti kitą.

4. Meilės sąjungoje egzistuoja dvi bendravimo formos. Viena - pozityvi,geranoriška, kuri puoselėja santykius ir norą tęsti bendrą gyvenimą. Kita - negatyvi: nuvertinimas, priekaištai, nekonstruktyvi kritika. Jie žeidžia partnerį, kenkia santykiams, o kartais daro juos neįmanomus. Mums reikia suprasti, kad negatyvūs dalykai išplaukia iš partnerio asmeninės istorijos, iš jo žaizdų, ir nepriimti jų asmeniškai.

"Psychologies"