Ar pažįstame savo tėvus?

Kiekvieno žmogaus gyvenimo istoriją lemia ir jo tėvų gyvenimo aplinkybės. Todėl verta jas žinoti: tai leidžia mums paaiškinti daugelį įvykių, rasti savo vietą "šeimos kronikoje", įgyti priklausomybės šeimai jausmą, o tai reiškia - pasijausti saugiems.

Atskleisti paslaptį

Sužinoję praeities detales, aiškiau imame matyti, kodėl mūsų tėvai tapo būtent tokie, kokie yra, kuo vadovavosi priimdami vieną ar kitą sprendimą - taip pat ir susijusį su mumis. Suvokimas, kad tėvas ir motina kažkada irgi buvo vaikai ir kad jų šeimoje taip pat galėjo būti problemų, praplečia mūsų požiūrį į juos.

Įgyti nepriklausomybę

Susipažinę su savo tėvų gyvenimo detalėmis, mes imame suprasti, kad jie ne tik mūsų mama ir tėvas; jų misija - ne tik duoti mums gyvenimą. Juk jeigu jie nebūtų tapę mūsų tėvais ar net nebūtų susitikę, - jie būtų tie patys žmonės, tik su kita patirtimi.

Domėdamiesi savo tėvų vaikyste, jaunyste, mes galime pažinti juos kaip asmenybes, o tai būtina, kad įgytume vidinės nepriklausomybės, kad suvoktume, jog ir mes patys - ne tik sūnus ar dukra, kad mūsų asmenybė apima kur kas daugiau.

Nusimesti tylos naštą

Net kai šeimos paslaptis kruopščiai slepiama, mūsų pasąmonė siunčia signalą: esama kažko, ką nuo mūsų norima nuslėpti. Šis signalas gali pasireikšti neaiškiu nerimu (kažkas su manim vyksta - bet nesuprantu kas) arba žema saviverte.

Šeimos paslaptys dažnai yra "paveldimos" ir veikia palikuonių gyvenimus iš kartos į kartą.

Tačiau žmogui būdinga slėpti ne tik tai, kas gėdinga: kartais paslaptis jį gina. Ar galime būti tikri, kaip mes patys pasielgtume savo tėvų vietoje? Todėl svarbu pasistengti juos suprasti - ir galbūt atleisti.

Klausti nekaltinant

Kad rastume savo vietą kartų grandinėje, svarbu išsiaiškinti tai, kas nutylima. Daugelis temų lieka tabu keldamos neaiškų nerimą ir kaltės jausmą (apie įvaikinimą, apie biologinį tėvą ar motiną, apie vaikus iš pirmosios santuokos, apie skyrybas, ligas, mirtis...). Mums svarbu žinoti tai, kas liečia asmeniškai mus: aplinkybes, kuriomis atėjome į pasaulį, mūsų pirmuosius gyvenimo metus. Bruožai to vaiko, kuris kadaise buvome, padės geriau suprasti bruožus suaugusiojo, kuriuo tapome.

Psichologai pataria išklausinėti tėvų, kaip jie augo, kaip bendravo su savo tėvais, broliais, seserimis, taip pat apie tai, kodėl pasirinko tokią, o ne kitokią profesiją - savo noru ar verčiami tėvų.

Gauti atsakymai gali mūsų netenkinti, nes kartais jaučiame, jog tėvai nuslepia arba iškreipia tam tikrus savo biografijos faktus. Tačiau šiuo atveju nereikėtų rinktis "seklio" vaidmens ir siekti sužinoti "visą tiesą": griežtas reikalavimas ją atskleisti nepagerins nei tėvų savijautos, nei tarpusavio santykių.

Psichoanalitiko Gerardo Decherfo nuomone, noras sužinoti apie tėvus "viską" reiškia, kad mes "gyvename fantazijomis apie amžiną susiliejimą, apie mūsų kūdikystės, kai jautėme visišką bendrumą su motina, tąsą. Kvosdami tėvus mes puoselėjame iliuziją, jog vis dar esame vaikai."

Spėti pasikalbėti

Tam tikros situacijos, emociniai įvykiai ypač skatina tėvų atvirumą: kai kas nors gimsta, miršta, tuokiasi. Dukra dažnai kreipiasi į motiną, kai laukiasi kūdikio: jai norisi sužinoti savo pačios gimimo detales. Bet tokiems pokalbiams nebūtina laukti išskirtinių aplinkybių. "Idealaus momento" pasikalbėti su tėvais apskritai nebūna. Todėl pokalbio neverta vis atidėlioti nutylint svarbius klausimus, kurie mums rūpi: šitaip tik apsisunkiname sau gyvenimą. Nereikia pamiršti, kad mūsų tėvai mirtingi, ir klausimai gali likti neatsakyti.

Atskirti pelus nuo grūdų

Ekspertai įspėja, jog nevertėtų painioti realaus žmogaus su savo fantazijomis apie jį.

Kad ir kokio amžiaus būtume, santykiuose su tėvais mes liekame vaikai, ir tie jausmai, kuriuos jiems jaučiame, trukdo būti objektyviems. Mums atrodo, kad jie ir šiandien yra tokie patys, kokie buvo prieš daugelį metų. Mes pamirštame, kad jie pasikeitė. Tad dažniausiai pažįstame ne savo tikruosius tėvus, o tuos jų paveikslus, kurie gyvena mūsų viduje.

Tėvų paveikslas, su kuriuo mes gyvename, niekada iš tikro neatitinka tikrovės.

Tai ar turėtume mesti visas jėgas, kad atskirtume tiesą nuo pramano, realybę nuo fantazijų, kad pagaliau sužinotume tikrąją savo tėvų istoriją?

Psichoterapeutai vieningai tvirtina, jog ne. Visko žinoti visiškai nebūtina. Vaikai ir tėvai, kitaip nei draugai, vienas kito atžvilgiu užima tam tikrą nuolatinę vietą ir neturi jos keisti. Taigi jei mus jaudina klausimai apie tėvų seksualinę patirtį, verčiau numaldyti savo smalsumą. Šiuo atveju atsakymai gali tik sukelti vaidmenų ir kartų sumaištį, o ji ne nuramins, bet išmuš iš vėžių.

Todėl prieš klausinėdami tėvus apie jų gyvenimą, kruopščiai viską apgalvokime: ką konkrečiai norime sužinoti ir kam mums to reikia. Taip pat reikia turėti galvoje, kad klausdami vieno klausimo - pavyzdžiui, teiraudamiesi motinos, kodėl ji išsiskyrė su tėvu, mes susiauriname jos gyvenimą iki vienos situacijos, iki vienos problemos (ir tai šiuo atveju netgi mūsų problema - ne jos). Jos gyvenime, be skyrybų su tėvu, nuo to laiko dar daug kas įvyko. Ir jeigu mes nenorime to žinoti, tai motinos atžvilgiu bus nesąžininga.

Dialogas tarp dviejų suaugusių žmonių gali vykti tik jeigu jie nuoširdžiai domisi vienas kitu. Mūsų tėvai lengviau ir noriau papasakos apie save, jeigu nesijaus kaltinimų taikiniu.

O tiems, kurių gimdytojai kategoriškai atsisako dalytis savo paslaptimis, psichologai pataria: kad gautumėte atsakymą, nebūtina pateikti klausimo - kartais pakanka paprasčiausiai prabilti apie save.

Šaltinis: "Woman Day"