Ar iš tiesų žmogus žmogui vilkas?

Kyla klausimas, ar gyvendamas tokioje aplinkoje žmogus gali jaustis saugus? O gal iš tiesų kiekviename iš mūsų slypi vilkas, kurį tarytum reikia nuolatos pamaitinti baisiais vaizdais ir įspūdžiais?

Kaip gimsta agresija?

Kokia tuomet yra agresijos prigimtis? Psichologijoje teigiama, jog ji gali turėti dvi prasmes: pirmuoju atveju ji reiškia tiesioginę arba netiesioginę reakciją į frustraciją, t. y. nusivylimą, nepasiekus tikslo. Antruoju - ji yra vienas iš dviejų pagrindinių individo energijos šaltinių (D. W. Winnicott "Vaikas, šeima ir išorinis pasaulis").

Išeitų, jog agresyvūs impulsai būdingi kiekvienam individui, tačiau agresijos išraiška yra nevienoda. Vienas žmogus gali būti akivaizdžiai linkęs į agresyvumą, atvirai parodo savo priešiškumą ir išlieja agresiją, o štai iš kito jos nepajusi, nepamatysi. Dažnai toks žmogus laukia jos ateinant iš išorinio pasaulio, jaučia įtampą ir baimę. Jis tarsi laiko tą agresiją savyje, o kai pratrūksta, tai išlieja savo agresyvius jausmus per taip vadinamus pykčio priepuolius arba kerštingą elgesį. Kai vaikas taip pasielgia, suaugę dažnai nustemba ir supyksta, nes to netinkamo elgesio pretekstas paprastai būna labai menkas, pavyzdžiui, nenupirktas saldainis arba koks nors žaislas.

Svarbiausia - gera savijauta

Štai panašios gyvenimiškos situacijos pavyzdys: mama skundžiasi, kad jos ketverių metų sūnelis vis prašo nupirkti naują mašinytę, nors turi jų pilną dėžę ir su jomis beveik nežaidžia. Jei mama atsisako nupirkti, vaikas ima rėkti ir dažniausiai mama nusileidžia, nes jai nemalonu, kai aplink esantys žmonės į juos žiūri ir tikriausiai galvoja, kad ji nemoka auklėti savo vaiko.

Kitą kartą vaikas elgiasi taip pat, nes toks būdas išsireikalauti iš mamos norimą daiktą pasiteisino. Žinoma, vaikas taip negalvoja, jis neplanuoja savo veiksmų ir elgiasi spontaniškai, nes yra valdomas jausmų. O tai, kaip jis jaučiasi savo šeimoje, šiuo atveju - koks jo santykis su mama, ir yra svarbiausias dalykas, nes nauja mašinėlė - tai tik daiktinė kompensacija to, ko jis per mažai gauna iš savo mamos ir galbūt kitų šeimos narių: dėmesio - kai elgiasi tinkamai, laiko - kai kažkas daroma kartu, ir, be abejo, meilės.

Čia mamos su manimi nesutiktų, nes kuri gi mama pasakys, kad nemyli savo vaiko? Tačiau reikalas tas, kad vaikas pats taip jaučiasi, tai jo subjektyvus jausmas, o jausmai arba yra, arba nėra, tenka juos priimti, nes slopinami jie prasiveržia vėliau, kitose situacijose. Pasireiškia per liūdesį, irzlumą, pyktį, verksmą be aiškios priežasties ir kitaip.

Vaikui - tik 7 minutės?

Lietuvoje statistiškai vaikams skiriama dėmesio 7 minutės per dieną. Žinoma, statistika viską sudeda į vieną katilą ir apibendrina. Aišku, kad yra šeimų, kuriose su vaikais visavertiškai (o tai reiškia kažką veikiant kartu, ne per nurodymus ir paliepimus) bendraujama ir po kelias valandas per dieną.

Deja, kalbant apie tas 7 minutes yra tiesos, mat kai vaikas lanko darželį ar mokyklą, tai jį auklėja kiti, o vakarais suaugę užsiima buities darbais ir pasako vaikui "Eik žaisti!". Ką iš tikrųjų reiškia toks pasakymas? Ogi paprasčiausią dalyką: tai, kad tėtis arba mama neturi laiko su juo bendrauti, o vaikas tuo metu jaučiasi atstumtas. Vaikas gali suprasti, kad jis yra šeimos narys, bet nesijausti svarbiu jos nariu. Kai jis jaučia, kad jo buvimas nereikšmingas, jeigu tokio, koks jis yra, nepriima, pradeda elgtis netinkamai. Tada suaugę tikrai atkreipia į jį dėmesį ir "pamatę" savo vaiką ima jį auklėti. Kai auklėja žmogus, apimtas pykčio, tai dažniausiai naudoja smurtą: muša, aprėkia, pastato į kampą ir panašiai elgiasi. Taip ir vaikai mokomi tvarkytis su savo pykčiu, juk šeimoje pamokos išmokstamos geriausiai. Mušamas vaikas muš kitus; jei ant jo rėkiama, netrukus, paaugęs, jis taip pat elgsis ir su tais pačiais tėvais. O tada suaugę nustemba: ir kaip jis čia toks pasidarė?!

Auklėti be pykčio

Tai ką daryti? Tėvai dažnai pasako: "Bet juk aš neturiu laiko!" Psichologai į tai turi tokį atsakymą: "Jei Jūs DABAR nerasite laiko savo vaikui, netrukus jam ras laiko kiti. Galbūt tie, kurie laukia už kampo, kad pasiūlytų narkotikų."

Visi žmogaus siekiai yra nukreipti tam, kad pasiektų saugumo jausmą, o jis pasiekiamas tuomet, kai savo šeimoje (ar grupėje) jautiesi priklausantis, svarbus ir mylimas. Tuomet ir gyvenimo sunkumus galima įveikti lengviau.

O ką vis dėlto daryti su pykčiu, kaip galima jį išreikšti tinkamais būdais?

Kiekvienas žmogus stengiasi susidoroti su agresyvių impulsų našta, tik tai daro skirtingai. Kai kalbuosi su vaiku apie tai, ką galima daryti, kai esi supykęs, tai dažniausiai vaikai atsako, jog galima muštis, bartis, verkti... Bet dar galima ir pasakyti apie tai, kad jautiesi supykęs ir norėtum pabūti atskirai nuo kitų, pagalvoti ir nusiraminti, o tada ateiti ir pasikalbėti apie tai, kas buvo įvykę.

Ar suaugę galėtų mokyti vaikus tokio elgesio modelio? Manau, kad taip, bet pirmiausia jie patys tai turėtų daryti BE PYKČIO, o to taip pat reikia išmokti. Bet suaugęs žmogus jau gali vadovautis protu, ko negali mažas vaikas. Galbūt tai galėtų padėti suaugusiam pykčio akimirką nusiraminti ir tinkamai pasielgti su vaiku.

Kai Jūsų vaikas pasielgė netinkamai, pagalvokite ne kaip jį nubausti, o kaip jam padėti.

Pašto dėžutė TĖVŲ KLAUSIMAMS: [email protected]