Ar duoti vaikui pinigų?

Iki metų Vyresnėliui pinigai, tiksliau - mano piniginė, buvo tikras lobis tik tuo atžvilgiu, kad jame daug įdomių dalykėlių: žvangančių, blizgančių, spalvotų... Čiupinėti ir apžiūrinėti galėdavo ištisą dieną.

Mažylis tokio pat amžiaus turi kitokį pinigų "supratimą": čiupinėti jam neužtenka, reikia paragauti, todėl piniginės ir neduodu.

Būdamas pusantrų, Vyresnėlis jau puikiai žinojo, kad mama ir tėtis turi eiti į darbą, kur gaus pinigų. O tada bus ir žaisliukų, ir saldainių, ir ledų. Kurį laiką tas darbas buvo tolygus baubui, atimdavusiam tėvus, bet vėliau tapo tiesiog neišvengiamu dalyku. Dvejų metukų jam atrodydavo, kad krūvelė baltų centų yra daug daugiau nei popierinis dešimt litų. Na, o dabar džiaugiasi, kai tų popierinių jo taupyklėj vis daugėja, vadinasi, artimiausiu metu galės įsigyti norimą daiktą.

Mažasis manipuliuotojas?

Pinigai - išties subtilus ir slidus dalykas. Kai kalbama apie juos, nustebinti gali net ir mūsų mažieji.

Štai ir mano vyrukas, paprastai besielgiantis sąžiningai ir paisantis garbės žodžio kodekso, retkarčiais pasielgia... na, kaip čia pasakius, turbūt žmogiškai...

Aišku, šiek tiek keistai pasijunti, kai net dukart per savaitę pasiduodi keturmečio manipuliacijoms... Pirmasis kartas - derybos parduotuvėje dėl "Žmogaus-voro" DVD disko, kurį jam žūtbūt reikėjo įsigyti, nors tokį pat jau turėjo namie, tik rusų kalba. (Beje, žiūrėdamas šį filmą, Vyresnėlis išmoko keliolika rusiškų žodžių, žino jų reikšmes ir moka ištarti.) Rezultatas - diską nupirkau su sąlyga, kad namie jis grąžins sumokėtą sumą iš savo taupyklės. Kai grįžome namo, jis pareiškė, kad persigalvojo ir pinigų neduos jokiu būdu.

Nesiginčijau, tik pasakiau, kad kitą kartą jis vežtųsi savo santaupas į parduotuvę. Po kelių dienų scenarijus vėl toks pat. Tik šįkart Vyresnėlis niekaip negalėjo išsirinkti, kurį žurnalą pirkti: "Donaldą" ar "Flintą", tai nupirkau abu, nes patikėjau, kad jis tikrai pamiršo savo pinigus namie ir grįžęs atiduos. Apsirikau.

Vaikas nebūtų vaikas, jei nerastų būdų, kaip pasiekti tai, ko nori. Tenka pripažinti, jog tie būdai ne visada būna "teisėti"... Teko duoti auklėjamąją pamokėlę, o iš vėlesnių sūnelio apsipirkinėjimų supratau, kad pamokėlę jis išmoko.

Kas sava - brangiau...

Vienas didžiausių pranašumų, kuomet vaikas turi savų pinigų, yra tas, kad padeda išvengti ojojoj kaip tėvus iš kantrybės išvedančių zyzimų ir "spektaklių" parduotuvėje!

Pastarąjį kartą prekybos centre sūnus užsigeidė Hario Poterio kaukės su skraiste už keturiasdešimt litų. Sutarėme, kad pirkinį gali įsigyti už savus pinigus. Tik nusiminė, kai į jo klausimą, ar taupyklėj dar liks pinigų, atsakiau neigiamai. Tampėm tą didžiulę dėžę po visą parduotuvę, o atėjus prie kasos Vyresnėlis persigalvojo ir pasakė, kad tas daiktas jam "tik truputį reikalingas" ir todėl galįs jo nepirkti... Nunešėm dėžę atgal.

Antra, kai vaikas turi savų pinigų, jam lengviau suvokti, kodėl neįmanoma turėti visko. Bet visada galima rinktis! Pasirinkimo teisė leidžia vaikui pasijusti savarankišku, laisvu žmogumi.

Trečia, pajutęs pinigų skonį nuo vaikystės, vaikas išmoks juos vertinti ir elgtis su jais. Man taip smagu, kai Vyresnėlis paprašo manęs palaukti už durų ir pats vienas užeina į netoli namų esančią konditerijos krautuvėlę nusipirkti bandelės su dešrele. Pardavėja, kaip pati sako, savo nuolatiniam klientui kartais padaro "nuolaidą", kuomet mažasis pirkėjas pritrūksta centų, jei dar užsimano ir kramtomosios gumos...