Apie vaikišką laimę: dažniausiai nurodo tai, ko neturi, ko ilgisi

Žinoma, nėra tėvų, kurie savo vaikui nelinkėtų laimės. Tačiau kiekvienas iš tėvų laimę supranta savaip.

Šios sąvokos turinį žmogus pripildo asmeninės patirties, jam priimtinų normų ir vertybių. Ir visa tai stengiasi įdiegti savo vaikams.

Tėvai laimingi, kai jų atžaloms sekasi darželyje, mokykloje, kai vaikai populiarūs tarp bendraamžių, kai pasiekia puikių rezultatų.

Tėvai laimingi. Bet ar laimingas pats vaikas?

Ne visada tėvų įsivaizduojamas laimės modelis būna suprastas jų vaikų.

Kuo vyresnis vaikas, tuo labiau jis gali priešintis to modelio primetimui. Tuomet gimdytojai galvoja: ko gi jam trūksta, ko jis nepatenkintas, juk viskuo aprūpintas?

Turi kuo apsirengti, yra pavalgęs, ko paprašo - tą gauna. Ko gi jis nelaimingas?

Vien materialinė gerovė vaiko nepadarys laimingo. Kur kas svarbesnis yra pasitikėjimas savimi ir tėvais, saugumo jausmas. Vaikai nori jaustis mylimi ir mylėti. Jie nepageidauja būti vien savo tėvų kopijomis.

Jie turi savų tikslų, siekių ir norų, nepatenkintų savo raiškos galimybių. Vaikai ne tik planuoja savo gyvenimą, bet ir ieško savo vietos jame.

Tėvai bando apsaugoti vaikus nuo skaudžios patirties...

Ir nusprendžia už juos. Neleidžia patiems pasirinkti. Verčia juos daryti vienus ar kitus dalykus, dažniausiai - įgyvendinti savo pačių neįgyvendintas svajones.

Reikalauja iš vaikų to, ko patys nesugebėjo pasiekti. Primesti lūkesčiai vaikus verčia jaustis nelaimingus. Jie išgyvena priešiškus jausmus.

Vieni anksčiau ar vėliau ima priešintis tėvų norams, kiti paklūsta, patikėję, kad suaugusieji geriau žino, ko jiems reikia šiame gyvenime.

Ar tikrai geriau žino?

Suaugusiųjų patyrimas neapsaugos vaiko nuo galimų nesėkmių.

Negalėdamas savarankiškai pasirinkti, nuspręsti ir šitaip įgyti nuosavos patirties, vaikas neįgis ir pasitikėjimo savo jėgomis, neišmoks jaustis atsakingas už savo poelgius.

Leiskime vaikams klysti ir padėkime jiems iš klaidų pasimokyti.

Kai liaunas medelis ima braškėti

Tėvai, nepraradę emocinio, psichologinio ryšio su savo vaikais, nepraranda ir intuicijos. Jie mato iš akių. Svarbu kuo dažniau į tas akutes pažvelgti. Ten ir svajingumas, ir nerūpestingumas, o kitąsyk - liūdesys, nuovargis, nusivylimas.

Jeigu mokymasis vaikui tėra nemalonus darbas, kurį turi atlikti, kad negautų pylos, tai jis ir mokysis tik iš baimės. Toks "skatinimas" gerų rezultatų neduoda.

Bausmė tik laikinai atgraso nuo netinkamo elgesio, šiuo atveju - nesimokymo. Psichologai siūlo skatinti pageidaujamą elgesį, o ne bausti už nepageidaujamą.

Paskatinti galima geru žodžiu, prizu, kokiu nors tarpusavio susitarimu.

Svarbiausia - išsiaiškinti, kodėl vaikas nenori mokytis. Galbūt jis nesupranta mokomosios medžiagos? O gal problemos slypi pačioje šeimoje? Reikia šalinti priežastis.

Šioje situacijoje tėvams reikia turėti kantrybės. Leisti vaikui suprasti, kad juo pasitikima. Vengti kritikos, nes kritika užkerta kelią bendradarbiavimui.

Gelbsti ir reguliaraus mokymosi plano sudarymas.

Pradžioje būtina kontrolė kiekvieną dieną, vėliau atliktus namų darbus galima tikrinti nereguliariai. Svarbu vaiką padrąsinti, pagirti už daromą pažangą, akcentuoti stipriąsias jo puses.