Apie meilės heroiną ir metadoną

Patriarchalinėje visuomenėje žmonių orientyras buvo šeima, tradiciniai socialiniai vaidmenys, dabar - meilės fenomenas.

Štai yra "meilė" - ji pati svarbiausia, didinga. Ji kaip sunkioji technika ištrauks iš bet kokios buitinės balos. Kad tik būtų Meilė, o visa kita ją arba papildo, arba yra pasiekiama, arba jos dėka įveikiama...

Nuo mažų dienų diegiama tokia nuostata žmogų supančioja, apsunkina jo individualų gyvenimą. Jaunimas yra įsimylėjęs meilės fenomeną.

Be aiškaus suvokimo apie jos ribas, turinį ir formas.

Tai kas gi yra meilė?

Kaip atskirti ją nuo įvairiausių kopijų, falsifikatų, surogatų? Ypač jaunam žmogui, ir ne pašaliniam stebėtojui, o tam, kuris apimtas svaiginamo jausmo?..

Menas, literatūra, dramaturgija mums davė daugybę ryškių meilės pavyzdžių. Meilė kaip aistra, kaip blyksnis, meilė, pabėgusi nuo santuokos...

Dviejų lyčių lėkimas į artumą, į seksualinį pasitenkinimą. Viskas išaukštinta ir tragiška.

Meilė rizikinga, nes nepripažįsta normų, sukurtų civilizacijos, ji nesankcionuota visuomenės. Tai jausmas, kuris ateina kartu su kryčiu arba žūtimi.

Šiandien - akių spindesys, balta suknelė, grožis, o po metų - ašaros, sielos šauksmas, tuštuma.

Daugelis mano, kad didžiausia šeimos bėda - skyrybos, bet kartais tai ne bėda, o sprendimas. Priešiškumo, barnių, ašarų ir viso to, kas mus nuodija, pabaiga.

Skyrybos yra tik šeimos krizės rodiklis.

Sociologai tvirtina, kad išyra tik viena iš nelaimingų 10 - 15 šeimų. Kitos tempia kartaus gyvenimo naštą.

Kasmet 14 tūkstančių moterų žūva nuo savo vyro rankos. 6 tūkstančiai vyrų žūva nuo savo žmonos rankos. JAV dėl šeimyninių konfliktų padaroma 40 proc. žmogžudysčių.

Šioje šalyje 25 proc. savižudžių - sutuoktiniai, meilužiai arba konkurentai, kovoję dėl to paties žmogaus palankumo.

Anot sociologo Z. Fainburg, iš 15 tūkstančių jo stebėtų šeimų 70 - 80 proc. (skirtingose socialinėse grupėse - skirtingai) tuokėsi liepiami širdies balso, 15 - 20 proc. - pagal šabloną "Jau laikas" ir 3 - 10 proc. - iš išskaičiavimo.

Paradoksas: pasirodo, santuokos sėkmė nepriklauso nuo to, ar ji sudaryta iš jausmo. Netgi atvirkščiai: tarp susituokusiųjų "iš meilės" - daugiausiai nelaimingų santuokų.

Tai rodo, jog mes perdedame meilės galią kuriant šeimą. Įsimylėjimas negarantuoja laimės. Santuokos iš išskaičiavimo dažniau būna sėkmingesnės...

Savo požiūrį į meilę dėsto psichoanalitikas Jevgenijus Puškariovas.

Rusų dainininkas, grupės "Ivanushki" solistas Igoris Sorinas po repeticijos išėjo į balkoną (6 aukšte) ir iššoko pro langą. Jam buvo 29 metai.

Netrukus po to 15 metų maskvietė Anastasija Volkova iššoko iš penkto aukšto ir užsimušė.

Ji paliko raštelį: "Po Igorio mirties gyvenimas prarado prasmę."

Po muzikanto savižudybės Rusijoje nusižudė dar penkios merginos. Kas tai? Meilė?

Meilės kultas pagimdė daugybę socialinių problemų, didžiausia iš jų - suklypo šeimos pagrindai. Visi tie negatyvūs procesai vyksta krikščioniškose, vadinamosiose civilizuotose šalyse, o musulmoniškų, Indokinijos, Afrikos kontinento "meilės revoliucija" arba dar nepasiekė, arba jai smarkiai priešinasi tradicinė gyvenimo sankloda.

Kalbėdamas apie Eloyzos jausmus Abeliarui, Romeo - Džiuljetai, Petrarkos - Laurai jūs pasakėte, jog tai - ne meilė, o neurotinis sutrikimas. Betgi tai meilės klasika, ryškiausi jos pavyzdžiai!

Tai sutrikimas. O sąrašas labai ilgas. Ir šis sąrašas papildomas kasdien.

Jeigu žmonės žudosi iš jausmo - tai ne meilė?

Šis jausmas vadinamas manija. Įkyri būsena, infantilinė neurozė, nervinis šokas ir t. t. Čia labai plati tema.

Buityje apie šį jausmą sakoma taip: pamečiau galvą, degu iš meilės, mirštu iš meilės, meilės vergija...

Lengvai ir laimingai tekanti meilė mažai domino poetus. Jie apdainavo tik ypač įtemptas, tragiškas versijas. Ne veltui Šekspyras retoriškai klausia: "Sakykite, kur, kada tikra meilė buvo laiminga?"

Nelabai nuo jų atsiliko ir filosofai. "Nes jeigu yra meilė pasaulyje - o ji yra! - tai ji netoli beprotybės", - teigė Ciceronas.

Meilė, ši didinga žmogaus paslaptis, ėmė skleistis atėjus psichoanalizės erai su Freudo darbais. Jis aprašė keletą "keistų pasirinkimo tipų", turėdamas galvoje vyro aistrą moteriai, ir viena iš tų tipų - "meilė prostitutei". Freudas logiškai tai pagrindė.

Gavę iš psichoanalizės tėvo tikslią perspektyvinę kryptį, jo sekėjai psichoanalitikai ir psichoterapeutai galiausiai įvardijo "amžiną problemą" kaip ligą - sunkesniais atvejais, ir kaip neurotinį sutrikimą - lengvesniais.

Jie atskleidė manijos ištakas, ją apibūdinančius požymius, ir sukūrė gydymo metodikas.

Buvo nustatyta, kad žmonės, linkę į meilės maniją, augo nepalankiomis socialinėmis sąlygomis, nepilnose šeimose arba vadinamosiose "funkcinėse šeimose", kuriose viešpatauja tarpusavio susvetimėjimas, izoliacija, kur kiekvienas - už save. Tokiose šeimose nėra nuoširdžios paramos, vienybės, nėra žaismės, užtat kritikos ir pretenzijų - su kaupu.

"Funkcinė" šeima - formali, joje visi vienas kitu nepatenkinti, kiekvienas iš kito reikalauja atlikti vaidmenį, atitinkantį jo "funkciją", ir kiekvienas ginasi nuo tokio požiūrio.

"Antrosios pusės" paieškos

Meilės partnerių pasirinkimas vyksta ne tiek sąmoningai, kiek pasąmonės lygiu.

Įsimylėjėliai, socialiniu psichologiniu požiūriu, yra pora (arba diada), kuri paklūsta tam tikriems dėsningumams.

Daugelis tyrėjų nurodė, kad pagrindinius lyties etalonus vaikui įskiepija tėvas arba motina.

Mūsų pasąmonė ieško to, kuris savo charakteriu arba išore primena mus auklėjusius žmones.

Mūsų pasąmonė, analizuojanti tik buvusią patirtį ir beveik ignoruojanti išorinį pasaulį, skatina mus sukurti atmosferą, kuri supo mus vaikystėje.

Taip yra todėl, kad mes visą laiką siekiame išgydyti žaizdas, padarytas tada, kai buvome maži.

Viena skaudžiausių ir dažniausių vaiko traumų yra tėvų, o ypač motinos meilės stygius. Tai bene svarbiausias šaltinis, iš kur randasi manijos ir daugybė kitų problemų:fanatizmas, ekstremizmas, asocialus elgesys, žiaurumas.

O jei vaikas auklėjamas be žaizdų? Jeigu tėvai rūpestingi, dėmesingi?

Vaikystė be sielos žaizdų - veikiau teorinis variantas. Realiame gyvenime tai neįmanoma. Tačiau reikia pasakyti, kad maniją sukelia arba ypač stiprios traumos, arba nuolat pasikartojančios.

Mes siekiame kompensuoti tai, ko negavome iš savo tėvų, ir kartais nesąmoningai, aklai sukuriame skausmingai vaikystėje išgyventas situacijas. Nė vienas negalime prisiminti pirmųjų gyvenimo mėnesių nei metų, tačiau pasąmonė atsimena visus mūsų išgyvenimus, potyrius, ašaras.

Ieškodamas idealaus žmogaus, kuris primintų tėvus ir sykiu sugebėtų kompensuoti tai, ko stokojome, mes remiamės pasąmonės nupieštu partnerio paveikslu, kuris formavosi smegenyse nuo kūdikystės.

Šis paveikslas - tai tarsi iš atskirų fragmentų surinktas portretas; tie fragmentai paimti iš žmonių, kurie padarė mums didžiausią įtaką ankstyvojoje vaikystėje.

Tai gali būti ne tik tėvai, bet ir brolis, sesuo, lopšelio auklėtoja arba kuris nors artimas giminaitis.

Kad ir kas tai būtų, mūsų smegenys saugo visą informaciją apie šiuos žmones: jų balso tembrą, kaip jie rūpinosi mumis, kai mes verkėme, veido spalvą įniršio akimirką, šypseną laimės minutę, pozą, eiseną, talentus, pomėgius...

Be šių duomenų, mūsų smegenys tarsi kino kamera įsirašė visas su jais susijusias svarbiausias gyvenimo akimirkas.

Vos pažvelgiame į žmogų, - smegenys perskaito begalę informacijos, o kai sutinkame tą, kuris atitinka suformuotą paveikslą, - pasąmonė akimirksniu pažadina susidomėjimą.

Kaip jai pavyksta taip greitai "įvertinti"?

Mes remiamės vadinamuoju (pagal Froidą) "pasąmoniniu suvokimu".

Tikrų tikriausia liga

Vaikų psichologas iš Vokietijos Peter Struck tikina, kad romantiškasis idealas susiformuoja iki trejų metų.

Vadinasi, galima prognozuoti, ką aistringai įsimylės tavo trimetis vaikas?

Su tam tikra tikimybės dalimi - galima. Bet turime priminti, kad kalbame apie atvejus, kai vaikas auga nepalankiomis sąlygomis.

Sakydamas "liga", jūs kalbėjote simboliškai? Čia hiperbolė?

Ne. Tai pati tikriausia liga. Jos padariniai gali būti rimtas sveikatos sutrikdymas.

Sielvartas, kurį išgyvena žmogus, - tai iš tikrųjų nervų skausmas, vadinamoji "adrenalininė melancholija": į kraują išsiskiria didelės dozės adrenalino. Iš čia ir slegiantis, visiškai fizinis sunkumas, kuris "laužo sielą", "plėšia širdį".

Kiekviena organizmo ląstelė dejuoja ir skundžiasi, kūną traukia prie žemės.

Daktaras Michael Lebowitz iš Niujorko psichiatrijos instituto mano, kad tokią būseną sukelia feniletilaminas, priklausantis amfitaminų grupei. Be kita to, amfetaminai išskiria adrenaliną.

"Meilė sukelia galvos svaigulį, panašų į reakciją apsinuodijus amfetaminu, - teigia psichiatras, - ir krachas, kuris ateina po išsiskyrimo, labai primena autizmo būseną (kraštutinė atsiskyrimo forma)."

M. Lebowitz aptiko ir dar vieną sąsają tarp meilės jausmo ir feniletilamino.

Stebėdamas savo pacientus, linkusius įsimylėti ir nusivilti dažniau nei būdinga vidutiniam žmogui, psichiatras aptiko, kad vos tik meilės ryšys įsibėgėdavo, - šie žmonės imdavo saujom ryti šokoladą.

O šokoladas turi feniletilamino ir, kiek žinoma, padeda "sudaužytoms širdims" susidoroti su skausmingais išgyvenimais - panašiai kaip metadonas padeda narkomanus atpratinti nuo heroino.

Vokietijoje nutiko toks dalykas, apie kurį rašė visa pasaulio spauda. Jaunas tarnautojas, gavęs neigiamą atsakymą į savo meilės prisipažinimą, susirgo sielos kančia. Susirgo taip, kaip sirgo nelaiminga meile "Tūkstantyje ir vienoje naktyje", arabų, persų legendose ir poemose, indų ir europiečių viduramžių literatūroje.

Keletą dienų jis nevalgė, negėrė, nemiegojo ir nevaikščiojo - ir darbdavys jį išmetė iš darbo. Bet meilės kankinys padavė jį į teismą!

Teismas paskyrė ekspertizę, ir buvo nuspręsta: meilės kančios - nervinio šoko atmaina, reikalinga gydymo kaip visi kiti nerviniai sutrikimai. Teismas pravaikštos priežastį traktavo kaip pateisinamą ir grąžino jaunuolį į darbą.

Meilės pragaras

Vokiečių mokslininkai nustatė, kad vyrai iš nelaimingos meilės žudosi triskart dažniau nei moterys.

Po išsiskyrimo vyras išgyvena sunkią depresiją ir nepakeliamą vienatvę.

Kai kurie vyrai net numiršta plyšus širdžiai - tai toks "ūmus meilės ligos atvejis", kuris sukelia didžiulį kraujo spaudimą.

J. Locke: "Žmonės, apimti tokios būsenos, atrodo kaip apsėsti: jie tarsi valdomi kažkokių kerų, nemato, kas vyksta prieš akis, negirdi, kas kalbama, o kai kas nors juos užkalbina, atrodo, tarsi būtų grįžę iš kitos planetos..."

A. Schopenhauer ir S. Freud teigė, kad meilės aistra akina, ir taip stipriai, kad apakintas meilės žmogus gali padaryti nusikaltimą nė kiek dėl to nesigailėdamas.

Vienuolis Klodas užmušė Esmeraldą iš pavydo ir neapykantos jos išrinktajam. Otelas pasmaugė Dezdemoną. Tokios tragedijos nutinka kasdien. Vadinasi, ir šiandien...

Amerikiečių psichologė Dorothy Tennov, knygos apie aistringą meilę ("Love and Limerence - the Experience of Being in Love") autorė, sukūrė naują terminą šiai "saldžiai beprotybei" apibūdinti.

Ji vadina šį jausmą "limerencija" ir traktuoja jį anaiptol ne lyriškai, o kaip įkyrią aistrą, paverčiančią gyvenimą pragaru, nušviečiamu palaimos minutėmis. Kitaip tariant, statinė deguto su šaukšteliu medaus.

Limerencijos būseną žmonės apibūdina taip: "džiūsta iš meilės", "nunešė stogą", "nei gyvas, nei miręs"...

Limerencija - būsena, kai nepalieka mintys apie tą vienintelį žmogų ir esi įsitikinęs, jog be jo "negali gyventi".

Didžiulės energijos sąnaudos, kurių pareikalauja emociniai pakilimai ir kryčiai, paveikia žmogaus santykį su pasauliu, darbingumą ir žlugdo vidinę pusiausvyrą.

Dorothy Tennov nuomone, vieniems žmonėms limerencija nepažįstama (nors tai nereiškia, kad jie niekada nemylėjo), o kiti ją patyrė ne kartą. Ši būsena įspėja, kad žmogus gali padaryti iracionalių veiksmų, dėl kurių vėliau gailėsis.

Jeigu tave apgavo meilėje, tas apgavikas - tu. V. Levi