Alexander Neill. Auklėjimas laisve (3)

"Aš turiu didelį daržą. Galėčiau vaikams įsakyti man padėti jį ravėti, bet šie aštuonmečiai - dešimtmečiai neturi jokio supratimo apie būtinybę ravėti, jie neturi tam jokio intereso.

Kartą priėjau prie mažylių grupės ir paklausiau: "Ar kas nors nori man padėti ravėti?" Visi atsisakė. Aš pasidomėjau - kodėl? Pasipylė atsakymai: "Nuobodu", "Tegu sau auga", "Aš turiu kryžiažodį", "Nekenčiu dirbti darže".

Man, beje, taip pat nuobodu ravėti, man taip pat patinka spręsti kryžiažodžius, ir jeigu būsime visiškai sąžiningi šių mažylių atžvilgiu, tai išties: kas jiems tas ravėjimas? Tai mano daržas, tai aš patiriu pasididžiavimą matydamas prasikalančius iš dirvos daigus. Tai aš taupau pinigus, gautus iš daržovių auginimo. Trumpiau tariant, daržas liečia mano egoistinius interesus, aš negaliu priversti domėtis juo vaikus. Vienintelis įmanomas man būdas būtų samdyti juos darbui ir mokėti už valandą. Tada jie ir aš būtume visiškai lygūs: aš suinteresuotas įdirbti savo daržą, o jie - šiek tiek užsidirbti.

Interesas iš esmės visada egoistiškas. Modė, 14 metų, dažnai padeda man sode, nors ir pareiškia, kad nekenčia šio darbo. Bet ji ne nekenčia manęs. Ji ravi, nes nori pabūti su manim. Tai yra ravėjimas tuo metu tarnauja jos interesams.

Kai Derekas, kuris irgi nemėgsta ravėti, pašaukiamas man padėti, žinau, kad jis vėl bandys išprašyti iš manęs peilį, kurio seniai gviešiasi, ir jo vienintelis interesas yra būtent tai.

Paskatinimas dažniausiai turėtų būti grynai subjektyvus pasitenkinimas dėl padaryto darbo. Čia į galvą ateina įvairūs nemalonūs darbai, egzistuojantys pasaulyje, kaip antai angliakasyba etc., kurie nesukelia jokio intereso ir nesuteikia nė menkiausio malonumo.

Panašu, kad mes bandome pritaikyti mūsų mokyklas prie to nuobodulio, kurio kupinas gyvenimas. Versdami mokinius mokytis dalykų, kurie jiems iš anksto neįdomūs, mes iš esmės mokome vaikus dirbti darbą, kuris neteiks malonumo.

Jeigu Merė mokosi skaityti arba skaičiuoti, tai turi vykti kaip jos intereso padarinys, o ne todėl, kad už gerus pažymius ji gaus naują dviratį. Ir ne todėl, kad tai malonu mamai."

Išmoksi - nupirksim!

"Viena mama pasakė sūnui, kad jeigu jis liausis čiulpti pirštą, ji padovanosianti jam radijo imtuvą. Kaip tai neteisinga - sukurti tokį vidinį konfliktą vaikui! Piršto čiulpimas - nesąmoningas veiksmas, nekontroliuojamas valios. Vaikas gali ištvermingai stengtis, kad išvengtų to, bet jis vėl patirs nesėkmę, todėl padidės kaltės ir nelaimės našta.

Tėvų jaučiama ateities baimė yra pavojinga, kai reiškiama sakiniais, panašiais į papirkinėjimą: "Kai išmoksi skaityti, brangusis, tėvelis nupirks tau paspirtuką."

Šis būdas skatina vaiką išmokti priimti mūsų godžią, tik naudos teieškančią civilizaciją. Su džiaugsmu pranešu, kad mačiau ne vieną vaiką, kuris tarp neraštingumo ir dviračio pasirinko pastarąjį.

Kitas šio papirkimo formos variantas yra pasisakymai apie vaiko sukeltus jausmus: "Mama jausis labai nelaiminga, jeigu tu būsi paskutinis klasėje."

Abi šios papirkimo formos ignoruoja įgimtus vaiko interesus.

Panašiai vertinu ir mūsų bandymą priversti vaikus daryti mūsų darbus. Jeigu mes norime, kad vaikas dirbtų mums, tai turime mokėti jam pagal gebėjimus.

Nė vienas vaikas nepanorės nešioti plytų tik todėl, kad aš nusprendžiau perstatyti sugriuvusią sieną. Bet jeigu pasiūlysiu sumokėti, bet kuris berniukas noriai prisidės, nes atsižvelgiama į jo asmeninį interesą."

Joks žmogus nėra teisingas

"Bausmė nebūna teisinga, nes joks žmogus negali būti teisingas. Teisingumas yra visiškas kito žmogaus supratimas.

Teismo teisėjai anaiptol ne dorovingesni ir laisvesni nuo išankstinio nusistatymo nei šiukšlių surinkėjai. Jeigu teisėjas - užkietėjęs konservatorius ir militaristas, jam labai sunku būti teisingam antimilitaristo, kuris rėkė "Šalin armiją!", atžvilgiu. Teisėjas, kuris nesuvokia turįs homoseksualių polinkių, greičiausiai bus labai griežtas priimdamas sprendimą teisiamajam, kuris kaltinamas homoseksualiais veiksmais.

Mes negalime būti teisingi jau vien todėl, kad nepažįstame savęs ir nepripažįstame savo pačių nuslopintų polinkių. Tai tragiškai neteisinga vaikų atžvilgiu.

Suaugęs žmogus auklėdamas vaiką niekada nesugebės pakilti virš savo kompleksų. Jeigu mes patys esame supančioti savo nuslopintų baimių, mes negalėsime vaikų užauginti laisvų.

Mes pripildome vaikus savo pačių kompleksų, nes negalime elgtis kitaip.

Jeigu pasistengsime save suprasti, mums bus sunku bausti vaiką, nes akivaizdu, jog bandome išlieti ant jo pyktį, kuris skirtas kažkam kitam.

Neseniai vienam naujam mokiniui, berniukui, kuris elgėsi provokuojamai, pasakiau: "Tu kreti visus tuos kvailus triukus tik todėl, kad nori, jog tave muščiau, nes visą gyvenimą tave mušė. Bet veltui gaišti laiką, nes aš tavęs nebausiu, kad ir ką padarytum."

Jis liovėsi griovęs viską iš eilės, nes neteko priežasties neapkęsti."

Bausmė įsuka uždarą ratą

"Bausdamas vaiką, gimdytojas ar mokytojas jo nekenčia - ir vaikas tai supranta. Vieša atgaila arba švelni meilė, kurią auklėtojui išreiškia primuštas vaikas, - netikri.

Ką iš tiesų jaučia toks vaikas? Neapykantą, kurią privalo nuslėpti, kad nejaustų kaltės, nes mušamas vaikas tą akimirką svajoja: "Aš noriu, kad mano tėvas kristų negyvas." Tokia fantazija tuojau pat sukelia kaltės jausmą: aš - blogas.

Atgaila paklupdo vaiką prieš tėvą ant kelių tariamai apimtą švelnumo, bet po juo apsigyveno neapykanta, kuri niekur nedings.

Dar blogiau, kad bausmė visada įsuka uždarą ratą. Mušimas yra išreikšta neapykanta, ir kiekvienas smūgis vaikui sukelia vis daugiau neapykantos. Auganti neapykanta pasireiškia blogu elgesiu, jis vėl baudžiamas, kol galiausiai sukuriamas mažas įžūlus blogietis, degantis aistra griauti, kuriam bausmė tapo toks įprastas reikalas, kad jis siautėja jau vien siekdamas sukelti bet kokią tėvų emocinę reakciją.

Kai nėra meilės, tinka ir neapykantos perpildytas emocinis atgarsis. Ir vėl vaikas mušamas, jis atgailauja, o kitą dieną vėl pradeda įprastą ciklą.

Pastebėjau, kad vaikas, turintis vidinį savireguliacijos mechanizmą, nejaučia poreikio būti baudžiamas ir šio neapykantos ciklo nepereina. Jo nebaudžia - ir jis nejaučia poreikio elgtis bjauriai. Jam nereikia meluoti ir laužyti daiktų. Jo kūno niekas nelaiko purvinu, jis nepatyrė būtinybės maištauti prieš tėvų valdžią ar jų bijoti. Susierzinimo blyksnių, žinoma, pasitaiko, bet jie trumpalaikiai ir neveda prie neurozių.

Žinoma, nuspręsti, kas yra bausmė, o kas ne, ne taip lengva."

Su plaktuku rankoje

"Kartą vienas mokinys paėmė mano asmeninį pjūklą. Kitą rytą jį radau - jis mirko numestas po lietumi. Pasakiau berniukui, kad daugiau niekada neduosiu jam savo pjūklo. Tai nebuvo bausmė, nes bausmė visada įtraukia moralinį aspektą. Palikti pjūklą po lietumi reiškia padaryti jam žalą, bet tai nėra amoralus poelgis.

Svarbu, kad vaikas žinotų, jog negalima skolintis kieno nors įrankius, gadinti juos ir apskritai daryti žalą svetimai nuosavybei ar asmenybei. Leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, ir kaip jis nori, - blogai pačiam vaikui, nes tai jį gadina.

Prieš kurį laiką pas mus atėjo mažas berniukas iš mokyklos, kurioje visus nukamavo mėtydamas daiktus ir grasindamas užmušti. Jis pabandė tą patį žaidimą ir su manimi.

Greitai susivokiau, jog berniukas įtūždavo tyčia, norėdamas visus išgąsdinti ir tokiu būdu atkreipti dėmesį į save.

Kartą užėjęs į žaidimų kambarį pamačiau, kad visi vaikai susispietę viename kampe. Kitame kambario gale stovėjo mažasis teroristas su plaktuku rankoje. Jis kėsinosi suduoti bet kuriam, kuris prie jo prieis.

"Liaukis, - pasakiau griežtai. - Mes tavęs nebijome."

Jis numetė plaktuką ir puolė mane: trenkė ir įkando.

"Kiekvieną kartą, kai man trenksi ir įkąsi, - pasakiau labai ramiai, - aš trenksiu tau atgal."

Aš jo nebaudžiau. Jis labai greitai liovėsi grūmęsis ir išbėgo iš kambario."

Alexander Neill: auklėjimas laisve (1)

Alexander Neill: auklėjimas laisve (2)

Šaltiniai: Žurnalas "Rivista anarchica"; A. Neill "Summerhill: A Radical Approach to Child Rearing"; www.summerhillschool.co.uk

Parengė Vilma Skiotienė