Aiškiaregė: "Anapus - realiau..."

Kai ištinka bėda, gyveniman besiveržiančios permainos gąsdina ir kelia nerimą, kai kankina nepagydoma liga, dingsta artimas, kai tenka lemtingai apsispręsti - kreipiasi žmonės į Reginą, kaip paskutinę savo viltį, kaip reginčiąją tai, kas paties sąmonėje yra užtemdyta.

"Įeinu pro duris į kambarį, kur manęs laukia žmogus, - namų nebėra. Laikas čia susikoncentruoja, lekia greitai. Kartais seanso metu įeina mama, įneša kavos - jos balsą girdžiu lyg iš po žemių. Savų problemų nelieka, esu žmogaus galvoje, jo informacijos lauke. Štai šiandien laikraščių neskaičiau - iš jūsų sužinosiu, kas Lietuvoj vyksta," - pasakoja Regina.

Bet svetimos bėdos jos neprislegia - "jei žmogus išėjęs greičiau išsisprendžia savo problemas, jei susitvarko gyvenimą - padeda ir man išlaikyti pusiausvyrą. Nesu 100 proc. tiksli, už pateiktą informaciją negarantuoju, nes dar tebetyrinėju, tikrinu, lyginu faktus. Kai žmogus atvyksta po trijų mėnesių, pasakau tuos pačius faktus ir du naujus, žiūriu, kas pasikeitė. Kiti antrąsyk atvyksta, kai patiki manim, kai įvyksta tai, ką pranašavau. Kartais duodi informaciją, ir kai pakliūva blogon situacijon žmogus atsimena mano žodžius, pasinaudoja patarimu.
O, būna, duodi galvosūkį žmogui, pasakai kokią neteisybę, leidi pažaisti savo likimu - kartais reikia rizikuoti, priversti mąstyti. Lengvai kitiems sekasi, geriau nei man pačiai. Atvažiuoja tokių, kurie nebemato prasmės, neturi jėgų gyventi - taip juos išsekina blogos sąlygos. Tokie, gavę kokios informacijos, pradeda atvažiuoti tartis dėl kiekvienos detalės. Tai jau problema.

Turiu nuolatinių klientų. Būna, atvažiuoja pakeitę šukuosenas, užsimaskavę - mano, kad nepažinsiu. Paskui stebisi - "buvom prieš trejus metus, kaip gali mus pažinti?" Bet juk tos pačios rankų linijos!
O kartais tuos žmones, kurie turi atvažiuoti ryte, matau iš anksto, vakare, nerealioje tikrovėje, išankstiniam plane. Tada atrodo, kad pirmąsyk atvykusį žmogų jau pažįstu."

Tarsi žiūrėtų filmą

Klausiu Reginos, kaip pasireiškia jos aiškiaregystė - ar vaizdais, garsais, ar ateina kaip žinojimas? "Būna atvejų, kai skaidriai matai - siela yra skaidri ir šviesi. Matai vaizdus, įvykius, scenas, net datas matai, to žmogaus veidą, iki smulkmenų vaizdžiai išdėstai, gali paaiškinti, koks tas žmogus buvo prieš 20, 12 metų...
Kartais matomi vaizdai sumišę, susipainioję, kad būčiau tiksli - reikia pastangų.

Jei žmogus turi atvažiuoti, bet per tris dienas neatvažiavo, - vaizdai ne tokie ryškūs. Tada smelkiesi į žmogaus sąmonę, telepatiškai - ką veikė prieš 3 - 4 dienas, kaip buvo apsirengęs, kas įvyko. Jei, žinoma, žmogus leidžia. Bet dažniausiai leidžia, juk tam ir atvažiavo. Kartais metu kortas - jos užhipnotizuoja - žmogus žiūri į kortas, ieško jose atsakymo ir nemato, kad mano akys stebi, kas pro jas "pravažiuoja".
Mano akys nėra ryškios, bet matau jį kiaurai, nuo nosies iki pirštų galiukų, žinau, ką jis slepia, ko dreba ar meluoja. Jei jis nori pažaisti, stengiasi neteisingą informaciją pateikti - žaidžiam... Atvažiuoja, pavyzdžiui, žmogus, norintis patikrinti, ar išties matau. Kai jam apie tai pasakau - jis šokiruotas, nepatenkintas."

Atvyksta pas Reginą būsimų savižudžių ar aukų. Kartais gali jo likimą pakreipti, bet būna - ir ne. Žiniasklaidoj nuaidėjusi istorija apie tai, kaip vyriškis nušovė žmoną, posūnį ir nusižudė pats, pasak Reginos, jai buvo žinoma iš anksto. Ponia buvo su sūnum atvykę, jie jauste jautė mirtį, klausė, ar įmanoma to išvengti. Baisiausia - kai jie išlipo iš automobilio, kieme pradėjo kaukti šuo. Ji matė, kad pakeisti nieko nebegalima, nebent neilgam pratęsti jų gyvenimą.

Kai atvažiuoja įdomus žmogus - jo gyvenimo istorija Reginai įdomesnė nei jos pačios, žiūri kaip gerą filmą. Nenori to žmogaus paleisti, maga žinoti, kaip tas "filmas" baigsis... Įmantrių žodžių, kaip reinkarnacija, nevartoja, nemėgsta apie tai kalbėti, bet peržiūri kartais kelis atvykėlio gyvenimus. Kartais eina ieškoti istorinių knygų, kad pasitikrintų. Randa, "suderina kūno ženklus"! O kai kurie lankytojai, sakė, labai monotoniški, nuobodūs. Gaila jų, kad nėra net ką pasakyti, ieško - gal atsitiks kas įdomaus, linksma.

Negydo, bet...

"Kiti atvažiuoja, prašo, kad numalšinčiau skausmą, išgydyčiau. Bet aš negydau, tiksliai žinau, kad skausmo nenuraminu, tam yra gydytojai. Galiu tik nuraminti kai kam nerišlius skausmus - tam, kieno sąmonė tokia kaip mano. Kai kartais sako, jog padėjau, - kažkas negerai, gal jie patys sau tai įteigia, juk aš tiksliai žinau, kad nieko tą dieną nepadariau", - pasakoja Regina, savo akimis lyg rentgenu "skanuojanti" žmogaus vidų, pro drabužius reginti mūsų kūno randus ir net vidaus organus.
Regina prisimena: atvyko moteris, kuriai skaudėjo galvą, buvo susiraukusi, sunkiai bendravo. Pasakė jai - nėra vėžio, smegenys normalios, atmintis pasakiška, viskas gerai. Paminėjo momentą iš jos realybės, santykių su vyru - pradėjo juoktis, galvos skausmas praėjo.

Skraido, tik be šluotos

Nepatikėsit, pasakoja Regina, bet vakarais, 11 - 12 val., visada knieti išeiti į kiemą - tarsi kas pamoja ir žada: "išeik, ką pamatysi..." Atsisėda ant grindinio prie trobos ir atsiduria... "tarsi danguj". Vaikšto medžių šakom, stogais, regi, kas vyksta kiekvienam Varnių kampely. Dienai atėjus eina pažiūrėti, ar tikrai taip yra, kaip matė. Stebi tas pačias pelkes, keliukus, kuriuos buvo mačiusi naktį. Sykį pasisekė - nuo stogo nusileido į bažnyčią, apvaikščiojo iš visų pusių: "juk tame reiškinyje matai viską, kaip yra, tik kitokiam plane. Bet ta tikrovė, kurią matau, yra tikresnė už realiąją. Iki šiol to dalyko negaliu suvokti. Galvoju - žmogaus sąmonė apima tik tiek, kiek žmogui reikia, dalelytę visumos, o vakarais matau tikrus įvykius, vietas, kuriose nesu buvus. Ne veltui žmonės kartais klausia: ar kartais ant šluotos neskraidai?"
Kartais iš vakaro pamato kitądien būsiančius įvykius, mato labai ryškiai. "Yra siaubingų dalykų, matai dangaus kūnus, tą gilią vienatvę, jei tave perneša į kitą laikotarpį - siaubingai pasijauti. Tris kartus yra buvę - patekau į juodą skylę... Mes turim tamsias skyles, per kurias patenkam pas žmogų, kuris mums rūpi, kuris reikalauja mūsų. Sakysim, ligonis mintimis šaukiasi pagalbos. Buvo atvejis: žmogui blogai su smegenim, labai protingas žmogus, bet tarsi pusė galvos supuvusi atrodė. Man parodė, kad reikia dėti akmenį ant galvos, kad neskaudėtų. Išėjau į parduotuvę ir pasiklydau mieste. Dingo iš akiračio fizinis kūnas, tas žmogus energetiškai pavogė mane iš miesto savo paskutinėm jėgom. Štai koks žmogus galingas, kai nori, kad kas nors ateitų. Dingau iš to laikotarpio, nors kūnas liko, stovėjau į dviratį pasirėmusi. Per kelias minutes aš jam radau akmenį, kokio jis reikalavo, uždėjau ant galvos nebūdama pas jį ir grįžau. O važiuodama taip norėjau į tualetą, jis man jį surado - stiklinį, kad nedingčiau. Kai išėjau, parodo gražias sukneles vitrinose. Kai sugrįžau į tikrąjį laiką, buvo tamsu, nebežinau, kur grįžti, pasiklydau. Įėjau į gretimą trobą, regiu - pažįstama moteris. Ji pažiūrėjo į mane kaip į trenktą ar girtą. Kitądien nuvažiuoju į Telšius, pasirodo, tokią suknelę sesers draugė man parvežė iš Gariūnų, padovanojo. Buvau apstulbusi. Išsipildė svajonė, apsivilkau vesdama rugsėjo 1 dieną į mokyklą vaikus."

O namuose Regina, sako, jaučiasi "kaip kosminiam laive" ar kaip Alisa stebuklų šalyje, nes gali... pereiti per veidrodį. Paraleliame pasaulyje viskas atrodo tikroviškiau, nei yra tikrovėj.

"Bute, kur gyvenu, mirusios ponios yra paliktas geležinis senoviškas veidrodis. Sykį, radusi vaikus su juo žaidžiant, supykau ir įkišau jį į... raugintus agurkus. Užmigau. Ateina dvi moterys ir vyras. Sako: neturi tu batų, duosim juos, tik išimk mus iš stiklainio. Atsikėliau vidurnaktį, išėmiau veidrodį iš agurkų, pastačiau. Atsikeliu rytą, galvoju: ar sapnavau? Žiūriu - veidrodis ištrauktas, uždengtas... Bet naujų batų nėra. Tik atėjusi į darbą, gaunu batų siuntą - nuo sesers draugės.
Kitą naktį guliu, negaliu užmigti. "Niekas neprivers per veidrodį lįsti" - įtikinėju save. Nors pastaruoju metu traukė veidrodis, nors pasiusk. Sukalbėjau "Sveiką Mariją", "Tėve mūsų". Dar nebaigus maldos - lipu per veidrodį. Perlipu, tunelį pamatau, gale - duris. Praveriu jas - mano kambarys. Tai ko ėjau?..
Atsiduriu kartais senovės įvykiuose, kai net gimusi nebuvau, matau akmenim grįstas Varnių gatveles karo metu, įsižiūriu į sutiktus asmenis. Jie žiūri į tave, bet nieko nesako. Paskui lyginu pagal istoriją, klausiu mamos, ar buvo taip... Pasitvirtina."

Perspėjo važiuoti atsargiai

Kaip į keistuolę aiškiaregę žiūri kaimynai, varniškiai? "Ir aš, prisiskaičiusi parapsichologijų, galiu raganauti", - pavydžiai ironizavo iš pradžių pardavėja, kurios įmonėlė įsikūrusi priešas namą, kur Regina priiminėja iš visos Lietuvos besiveržiančius žmones. Tačiau šnekinant toliau ironija pamažu geso ir moteriškė galop pripažino, jog kaimynė turi išties fenomenalių sugebėjimų: kartą užsukusi į parduotuvę patarė pakeisti spyną, nors akyse jos neregėjusi. Patikrino - spyna buvo sugedusi.
Parduotuvėj duoną pirkusi pagyvenusi pedagogė, išgirdusi kalbant apie Reginą, sumojavo rankomis: ne, ne, ji tokiais dalykais netikinti ir netikės! Žinoma, ji su Regina ir nebendravo.
Pranašaudama man, Regina matė įsikūnijant visas iki tol abstrakčias svajones. Gal tai ir yra Dievo dovana - nutiesti kelią svajonėms, suteikti sparnus ir įkvėpti drąsos? Juk kiekviena svajonė, kuriai suteikiama energijos, įgyja galios.
Palydėdama mus, tris klaipėdietes, jau tamsų vakarą namo, aiškiaregė prašė važiuoti atsargiai, neblaškyti vairuotojos dėmesio: kad neapakintų žibintai, kad policija, kuri lauksianti už antro posūkio, neprisikabintų.

Pavažiavus gal 50 km, prasilenkėme su autotreileriu; jei ne vairuotojos Gražinos atsargumas - mūsų automobilis galėjo trenktis į nešvietusį treilerio žibintą. Ir policija, tikrai laukusi už posūkio, nesustabdė.

O šį straipsnį, sakė, rašysiu tris dienas - taip ir buvo. Dar sakė - sugrįšiu pas ją, nes gal jūs, skaitytojai, pateiksit klausimų...