1-2 procentai keistuolių

Keistas tokių žmonių elgesys, jų prieštaringas charakteris baugina aplinkinius. Daugelis juos laiko "savotiškais", tačiau jie prie to pripratę. Mes juos vadiname introvertais, psichoanalitikai - šizoidinio tipo asmenybėmis.

Pasak psichoanalitikės Nensės Makviljams (Nancy McWilliams), parašiusios knygą "Psichoanalitinė diagnostika. Asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese", "šizoidų" tarp mūsų nėra daug: vos 1-2 proc.

Autorė, knygoje nagrinėjanti ir kitus asmenybių tipus - obsesinį, narcizinį, psichozinį, ribinį etc., skuba pridurti, jog nė vienas iš mūsų nesame grynas tipo atstovas.

"Visi mes galime rasti savyje įvairių būdų, kuriais suvokiame pasaulį. "Psichoanalitinės diagnostikos" tikslas - ne pasiūlyti terapeutams griežtų etikečių vadovą, o tik nubrėžti kai kurias gaires, šiek tiek padedančias susivokti žmonių subjektyvumo painiavoje. Kaip rodo mano pačios psichoterapinio darbo patirtis, kai gerai pažįstu pacientą, visi diagnostiniai konstruktai pasitraukia iš mano sąmonės. Kai pradeda ryškėti sudėtingas žmogaus individualumas, etiketės tampa skurdžios ir netinkamos."

Toliau nuo žmonių

Kas vis dėlto yra tos "šizoidinio tipo" asmenybės? Pirmiausiai jos išsiskiria tuo, kad šalinasi žmonių. Toks yra jų gynybos būdas: pasitraukti vienatvėn, į savo fantazijų pasaulį. Jie visada renkasi distanciją, o ne kitus psichologinės gynybos būdus - neigimą, disociaciją, išstūmimą. Galbūt todėl jie geriau nei kiti suvokia procesus, kurių likusieji neįsisąmonina.

Amerikiečiai turi tokį posakį: "Dramblys kambaryje, bet jo niekas nepastebi." Šizoidinio tipo asmenybė visada mato šį dramblį ir jiems keista, kad jo nemato kiti. Kai jie bando kalbėti apie šį dramblį, kiti juos laiko pamišusiais.

Kad išvengtų bendravimo sunkumų, "šizoidai" dažniausiai renkasi veiklą, kuria galima užsiimti vienumoje: kad nereikėtų būti grupėje, komandoje. Daugelis jų pasineria į vienos ar kitos rūšies kūrybą, domisi filosofija, užsiima dvasinėmis praktikomis, meditacija... Kita vertus, vargu ar sutiksime šizoidinio tipo žmogų, kuris nebūtų linkęs prisirišti prie kito žmogaus. Bėda ta, kad, siekdami artumo, jie patiria ir didelę jo naštą. Paprastai tokie žmonės geriausiai jaučiasi vaikų ir gyvūnų kompanijoje.

Ar šizoidinio tipo žmonės yra panašūs į autistus? Žurnalui "Psychologies" N. Makviljams sakė: "Man regis, jie turi kai ką bendro. Ir vieni, ir kiti nemėgsta per didelio dėmesio. Tačiau esama ir vieno reikšmingo skirtumo - autistai nesupranta kitų žmonių jausmų. Jie nežino, kad vaiką reikia apkabinti... Bet juos galima to išmokyti. Šizoidinio tipo asmenybė žino, kad vaiką reikia paimti ant rankų, bet jis negali to padaryti, nes tokio artumo našta jam nepakeliama."

Jautrus vaikas

Garsas, šviesa, permainos, - bet kokie stimulai šizoidinio tipo vaiką baugina, suteikia jam skausmo. Kai paimate tokį vaiką ant rankų, jis nesiglaudžia, bet atsilošia, jo kūnas įsitempia. Šizoidinio tipo vaikai dažnai atsisako net motinos krūties. "Atrodo, kad bet koks prisilietimas jiems nepakeliamas - tarsi oda būtų nudegusi", - pasakoja N. Makviljams.

Kaip bendrauti?

Šio tipo asmenybes kalbos apie nieką tiesiog žudo. Jos trokšta nuoširdumo ir sąžiningumo. Jos nepakenčia isterikų, kurie linkę viską perdėti. "Kartą paklausiau savo kolegos psichoanalitiko, kurio asmenybės tipas - šizoidinis, kodėl psichologijos mokslas šizoidinei dinamikai skiria tiek nedaug dėmesio, - pasakoja N. Makviljams. - Jis man atsakė: "Tu manai, mes galime pradėti kokį nors visuomeninį sąjūdį?.."

Pasak psichoanalitikės, šizoidinio tipo žmonės vengia kontakto, nes jiems reikia kuo daugiau erdvės, kad jaustųsi saugiai. Jie nepakenčia melo, nenuoširdumo, apsimetinėjimo ir požiūrio į save, tarsi jie būtų "įdomus klinikinis atvejis".