Ar R. Karpavičiaus testamentas gali būti nuginčytas?

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 5.2 straipsnis reglamentuoja du paveldėjimo pagrindus: pagal įstatymą ir pagal testamentą. Testatorius laisva valia nusprendžia, kam priklausys jo turtas po mirties. Asmeniui testamente neišreiškus valios dėl viso turimo turto palikimo, likusi dalis paveldima pagal įstatymą, atsižvelgiant į įpėdinių eilę.

Dinara Labukaitė

CK numato dvi testamentų rūšis – asmeninį ir oficialų. Asmeninį testamentą asmuo gali surašyti ranka ir perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje. Neperdavus testamento saugoti įstatyme numatyta tvarka, toks testamentas galios tik patvirtintas teismo. Kitas būdas – sudaryti oficialų testamentą dviem egzemplioriais pas notarą arba Lietuvos Respublikos konsulinį pareigūną atitinkamoje valstybėje. Oficialieji testamentai turi nemažai pranašumų, lyginant su asmeniniais. Vienas esminių yra tas, kad tvirtinimo metu notaras ar kitas kompetentingas pareigūnas turi įsitikinti testatoriaus veiksnumu ir tą patvirtinti testamente. Taip pat notaras turi pareigą išaiškinti asmeniui jo atliekamų veiksmų prasmę ir padarinius, įsitikinti, jog asmuo suprato atliekamų veiksmų prasmę ir priėmė valingą sprendimą. Kartais vertinimas gali būti subjektyvus, priklausantis ne tik nuo turimų žinių, bet ir nuo paties kliento psichinių, fizinių savybių, kūno, verbalinės kalbos, išvaizdos bei sandorio metu susiklosčiusių aplinkybių.

Galimi ir tokie atvejai, kai asmuo yra visiškai veiksnus, bet kitiems įpėdiniams kyla abejonės, ar sudarydamas testamentą, testatorius galėjo suformuoti ir išreikšti savo tikrąją valią. Remiantis CK 1.89 straipsniu, testamentas gali būti nuginčytas, jeigu yra įrodoma, kad fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokia būsena gali atsirasti dėl ligos, psichotropinių ar kitokių medžiagų vartojimo ar net stiprių išgyvenimų.

Nuginčyti testamentą šiuo pagrindu nėra paprasta, nes teismas įvertina tiek testatoriaus sveikatą, psichikos būklę, tiek sudaryto sandorio naudingumą, pagrįstumą, protingumą. Pagal LAT formuojamą praktiką, turi būti pateikta išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos ar kitos priežasties. Taip pat tiriamojoje ekspertizės akto dalyje privalo būti aiškiai pagrįsta, kad konkrečiu, reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus.

Asmens būseną gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas vertina ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu. Vertinamos visos su byla susijusios faktinės aplinkybės, kurios gali padėti susidaryti pagrįstą nuomonę apie testatoriaus gyvenimo sąlygas ir būdą, santykius su įpėdiniais, kuriems paliktas turtas, ir įpėdiniais, ginčijančiais testamentą, galimus testatoriaus argumentus dėl turto palikimo.