Zita Tallat - Kelpšaitė: "Jūra žino visus atsakymus"

Jūra man yra atgaiva, įkvėpimo šaltinis. Kai būna labai sunku, susikaupia krūva, atrodo, neišsprendžiamų bėdų, viską metu ir važiuoju pasikalbėti su jūra. Būna, kad net vidurnaktį ateina nenumaldomas noras pasivaikščioti pajūriu, ir nieko nėra smagiau, kai kojos pasineria į šlapio smėlio gaivą. Ir visada namo grįžtu gavusi atsakymą. Jūra - kažkoks slėpiningas reiškinys, ji man tarsi bažnyčia, išklausanti visas mano išpažintis. Kartą net maldą esu jūrai sukūrusi. Jūros glamonėmis šeimoje labiausiai lepinuosi aš, vyras Saulius ramybės ieško miške, Faustas keliauja į kalnus.

Jūs daugiau nei dvidešimt metų rašėte "sunkiasvorėmis" jūros temomis, lipote į laivus, pažįstate jų mechanizmus. Kodėl elegantiška moteris ėmėsi tokių temų?

Iš tiesų mano išorė ir visa esybė rodo, kad turėčiau rašyti apie grožį ir madas. Ir aš mėgstu apie tai skaityti, netgi ir kartais jas panagrinėti. Tačiau tai - laisvalaikio temos. Jūros temos man labai įdomus dalykas, nes reikalauja tikro darbo, išminties ir supratimo. Tikrai neišmanau tiek, kaip laivo mechanikas ar kapitonas. Kai išplaukiau į jūrą, labai stengiausi kuo daugiau sužinoti ir suprasti tą jūreiviško darbo virtuvę. Savo klausimais buvau taip įkyrėjusi įgulai, matyt, jie spjaudėsi, kad įsileido moterį į laivą. Sužinojau daug, ir tas žinių bagažas šiandien man labai padeda.

Ponia Zita, prieš ketverius metus jūs žengėte drąsų žingsnį: atsisakėte nuolatinio darbo, stabilaus užmokesčio ir surizikavote imtis žurnalo leidybos.

Tai buvo savotiška avantiūra, bet kita vertus, neturėjau iš ko rinktis. Iš gana aukštų ir stabilių pozicijų vieną dieną atsidūriau gatvėje. Buvo labai daug dvejonių ir bemiegių naktų. Tačiau sprendimą priėmiau per penkiolika minučių. Turėjau du pasiūlymus - apsiraminti ir pasitenkinti eilinės reporterės pareigomis arba atsisveikinti su redakcija. Sunkus buvo periodas, ypač finansiškai. Iš redakcijos išėjau be kompensacijų, nors jai atidaviau daugybę metų ir jėgų. O dar sunkiau buvo emociškai, nes niekas netikėjo žurnalo "Jūra" perspektyva. Daugelis sakė, kad ambicijos tegu lieka ambicijomis, bet duonelės tai vis viena reikės. Tomis dienomis mane labiausiai palaikė vyresnysis sūnus Faustas.

Faustai, ar gali prisiminti tą laiką, kada mama pranešė, jog atsisako darbo laikraštyje ir pradeda kurti savo verslą?

Tada aš jau turėjau savo verslą ir pirmiausia mama į mane kreipėsi konsultacijos, nuo ir kaip pradėti. Sužinojęs apie mamos apsisprendimą, kurį laiką mąsčiau, ar teisingai pasielgiau. Niekada nepriimu skubotų sprendimų, dešimt kartų ramiai pagalvoju, o tik paskui garsiai pasakau. Bet kuriuo atveju mamos apsisprendimą gerbiu ir visada esu pasiruošęs jai padėti.

Kokie įsivyravę santykiai jūsų šeimoje, kai tiek daug laiko tenka praleisti kartu, spręsti svarbius žurnalo leidybos klausimus?

Faustas: mūsų šeima visiškai liberali. Man niekada nebuvo keista matyti, kaip mama renka informaciją apie laivus, jūreivių gyvenimą. Aš ją tokią energingą ir nebijančią sunkių temų prisimenu nuo pat vaikystės. Ji visada buvo, kaip rusai sako, "probivnaja".

Milda: man labai smagu, kad šeimoje niekas neužima lyderio pozicijų. Mes visi darome tai, ką norime. Mama - savotiška šeimos jungtis.

Faustas: paprastai vyrai tik įsivaizduoja esą šeimos galvos ir lyderiai. Gyvenime viskas yra kitaip: visas gijas valdo moterys.

Zita: džiaugiuosi, kad mano šeimos vyrai nebijo garsiai pasakyti, kad dažnai svarbesnes pozicijas užima moterys. Dar norėčiau sugrįžti prie pirmųjų savarankiško darbo dienų, kada Faustas buvo šalia ir stengėsi kuo daugiau padėti. Tąkart man iš atminties iškilo vienas epizodas. Kartą gūdžią žiemą su mažuliuku Faustu važiavau į gimtinę. Išlipau iš automobilio, lauke sninga, o dar reikėjo paėjėti geroką kelio gabaliuką. Abiejose rankose lagaminai, Faustą užsisodinau ant pečių. Keliaujame mudu ramiai, tik girdžiu, visai netoliese loja keletas palaidų šunų. Labai išsigandau. O Faustas apkabino mano galvą ir sako: "Mamyte, nebijok, aš tave išgelbėsiu". Taip jis vaikas ir gelbėja mane iki šiol sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis. Faustas ne tik padėjo patarimais, jis buvo pirmasis mūsų žurnalo buhalteris. Priglaudė savo biure, leido naudotis kompiuteriais.

Kas šiuo metu daugiausia talkina ruošiant žurnalą?

Zita: mano Milda. Aš ja labai didžiuojuosi, pradėjusi nuo sekretorės ir kavos pilstytojos, šiandien ji vadovauja visam kolektyvui. Aš tik pasilieku spręsti strateginius klausimus. O Faustas dažnai užsuka pas mus, pasižiūri spaudai paruoštą leidinį. Kartą jis mus išgelbėjo nuo baisios klaidos, kuri buvo įsivėlusi net ant viršelio. Akylas vaikinas dažnai mus pataiso. Dabar Faustas pats turi savo firmą ir jai vadovauja. Viename leidinyje buvo pramintas maišelių karaliumi, mat jos firma "Via Aquaria" gamina reklaminę pakuotę.

Milda: O aš daugiausia laiko praleidžiu su mama. Visa mano vaikystė ir jaunystė prabėgo redakcijoje. Buvau tvirtai apsisprendusi studijuoti žurnalistiką. Tačiau įstoti į stacionarą nepavyko. Kaip tik tuo metu mama pradėjo leisti žurnalą ir pasisiūliau jai padėti. Dabar žurnalistiką studijuoju neakivaizdžiai. Aš labai didžiuojuosi šeimos verslu ir yra akstinas viską daryti idealiai ir stengtis, kad viskas kuo geriau pavyktų. Žinoma, nebuvo lengva. Mes su mama nuo pat pradžių sutarėme, kad darbe esame ne mama ir dukra, o viršininkė ir pavaldinė. Ji labai griežta ir reikli, tačiau man tai tik į naudą.

Pagrasinusi, kad atleis iš darbo nėra, bet žino daugybę kitų būdų, kaip gražiai susidoroti. Konfliktai, kurie kyla darbe, vakare yra pamirštami. Lygiai taip pat visas bėdas prieš eidami į darbą paliekame namuose.

Zita: Galiu atvirai prisipažinti, kad griežčiausia esu Mildai. Tačiau palikdamos darbo vietą visada apsikabiname, pasibučiuojame ir keliaujame toliau drauge, nesvarbu, kad prieš pusvalandį žaibai sklandė biure.

Milda, gal tavo svajonių vyras - laivo kapitonas?

Ai, gal dar tikrasis mano vyras labai toli. Jis atplauks raudonom burėm, į kapitoną Grėjų panašus. Man dar tik 21-eri, tegul pirmiausia broliai susiranda atrąsias puses, tada jau aš galėsiu. Negražu užbėgti už akių.

Ar dažnai tėtis jus aplanko?

Milda: Ateina, bet retai. Nors darbuojasi už sienos. Neturi jis laiko, prapuolęs su savais darbais. Juk jis puikiai žino, kad šeimos moterys "laiko pulsą", ir žurnalas pasieks skaitytojus.

Papasakokite apie vidurinįjį sūnų Valdemarą.

Jis menininkas, kaip žmonės vadina - neformalas. Studijuoja Dailės akademijoje video- ir fotografiją. Kartą, atmenu, su uosto delegacija ruošėmės skrydžiui į vieną parodą. Susitarėme su Valdemaru, kad jis mus su Milda palydės į lėktuvą. Oro uosto salėje stovi klaipėdiečiai kostiumuoti vyrai ir mes su Milda. Ateina Valdemaras, vilkintis laisvo menininko drabužiais, apžiūri visus ir sako man: "Mamyte, su kokiais tu keistais žmonėmis bendrauji". Tai va, tokia mūsų šeima - trys verslininkai ir du menininkai.