Zita Genienė: "Dirbant su šimtmečiais reikia kantrybės"

Jeigu, neduok Dieve, kiltų gaisras, ką pirmiausia gelbėtumėte muziejuje?

Šiuo metu kuriama visus Lietuvos muziejus jungsianti visų eksponatų skaitmeninė programa. Tad pirmiausia, ko gero, gelbėčiau tas laikmenas. O šiaip ką išskirti negalėčiau, mes, muziejininkai, eksponatus apžiūrime, aprašome po kelis kartus, tad kiekvienas jų yra apčiupinėtas, nuglostytas... Vertė skirtinga, bet mums visi brangūs.

Vienas iš išskirtinesnių yra mūsų Pilies muziejuje: varinis švediškas taleris, moneta-plokštė, sverianti per kilogramą. Tai buvo užmokestis samdytai kariuomenei. Pritrūkus sidabrinių pinigėlių, mokėdavo variniais. Kariuomenė juos veždavosi vežimais. Vienas taleris buvo pamestas Nidoje, jį atrado prieškariu, apie 1948 metus, eksponavo vietos muziejuje, kuris sudegė ir paskui buvo vėl atrastas.

Žinoma, prakalbus apie klaipėdietišką istorijos paveldą, prieš akis iškyla Vlado Žulkaus atrastas didžiojo magistro žiedas. Pilies muziejuje atrandama ir buitinės keramikos, gražių klaipėdietiškų krosnių koklių - krosnys buvo viena puošniausių interjero dalių.

Ar pasitaiko altruistų, muziejui dovanojančių ką nors vertingo?

Būna. Nors dabar mažėja tokių naivuolių, visi žino eksponato vertę.

Mums yra dovanoję ištisas kolekcijas. Didžiulė dovana buvo daktaro Jono Tatorio sukauptas archyvas - jau sirgdamas perdavė jį muziejui. Manau, teisingas sprendimas, nes visa, kas mums patenka, yra prieinama visuomenei. Ir Dionyzas Varkalis perdavė didelę savo kolekcijos dalį. Turime geradarį, gyvenantį Strasbūre, Michael Vorbeck, čia jo senelis buvo celiuliozės fabriko direktorius. Jis perdavė mums archyvą. Kartą žmogus iš Plungės muziejui perdavė savo tėvo karininko Lietuvos pulko fotografijų. Kada nors visus dovanotojus surašysime į atskirą knygą. Šiuo metu kitas eksponatas gal atrodo nelabai vertingas, bet po kažkiek laiko tikrai bus įdomus.

Kaip mūsų muziejus atrodo pasaulio muziejų kontekste?

Nedrįsčiau lygintis. Turime unikalios kuršių archeologinės medžiagos, kokios niekas neturi. Bet tai yra mūsų krašto lokalus dalykas. Šiuolaikinis lankytojas būna ir pasaulio matęs, ir kartais apsilankęs muziejuje pasako, kad nieko mes neturim - esą neįdomu.

Reikia suvokti, kad pasaulio muziejai kūrėsi jau XIX šimtmetyje, paveldėjo privačias ar karališkas kolekcijas. Į Anglijos muziejus eksponatus vežė iš viso "svieto".

Klaipėda nėra išskirtinis regionas, ji visada buvo Prūsijos karalystės ar Vokietijos imperijos pakraštys, nedidelė teritorija, neturėjome didikų, sukaupusių kolekcijas. Klaipėdos branduolys ypač skaudžiai nukentėjo nuo gaisrų, kraštas niokotas ne vieno karo. Nors miesto įkūrimo data - 1252 metai, bet kai atvykstam į senamiestį, mes to ir nejaučiame. Kiekviename senamiestyje yra šventykla, bažnyčia, Klaipėdoje nėra nė vienos. Taigi daugiau turime žinių nei eksponatų.

Galvojame trūkstamą praeities grandį atkurti virtualioje erdvėje, sukaupę visas žinias, archeologinę, ikonografinę, kartografinę medžiagą. Klaipėdos krašto istoriją atspindi gausi kartografija, atvežta iš Vokietijos, Švedijos ir kitų archyvų; yra ir senosios raštijos kolekcija. Jeigu gausime paramą iš Kultūros ministerijos, šiemet virtualioje erdvėje atkursime pilies istoriją. Atlikti archeologiniai tyrimai, turime eksponatų, kartografinės medžiagos. Rengiamas piliavietės regeneravimo projektas, plėsime salės ekspoziciją, gal pasiseks atkurti XVII a. Klaipėdos kvartalėlio vaizdą...

Prieš keletą metų teko būti Paryžiuje, specialiai nuėjau į miesto muziejus pasižiūrėti, pasimokyti, kaip jie dirba, nes kasdien sukame galvą, kaip sudominti lankytoją. Įspūdį padarė muziejumi paversti didiko rūmais, kur išlikę XIX a. interjerai, autentiški baldai. Paryžiečiai jau XIX a. viduryje užsakė didžiulius siužetinius paveikslus, vaizduojančius istorinius tarpsnius... Mūsų situacija kitokia, kūrėmės tuščioje vietoje. Neturime išlikusių interjerų: jeigu dar kur yra, jie vėlyvi, mums reikia dabar tą istoriją rekonstruoti. O moderniam muziejui kurti reikia didžiulių pinigų. Ekspozicijų atnaujinimo procesas vyksta lėčiau nei skrieja mintys. Dirbant su praeities šimtmečiais reikia kantrybės.

Tačiau darote viską, kad muziejus nevirstų sarkofagu, būtų gyvas.

Rengiame moksleiviams įvairius konkursus; esame įsikūrę ir piliavietėje, tad jau keletą metų esame kaip ir įsipareigoję visuomenei rengti miesto įkūrimo šventes. Kol kas piliavietės teritorijos aplinka nėra tokia graži, kokią artimiausiu metu tikimės sukurti, bet pritraukia daug lankytojų. Be nuolatinių ekspozicijų, čia rengiamos atvirų durų dienos, muziejų naktys. Įvairūs karybos istorijos klubai, senosios muzikos ansambliai padeda žmonėms "sugrįžti" į viduramžius.

Per pastaruosius metus mums pavyko parengti parodų, kurias rodome ne tik Klaipėdoje, bet ir Paryžiuje, Strasbūre, Europos Tarybos rūmuose. Parengta paroda "Lietuviai Teksase", išleistas katalogas, videofilmas, mes su projektu keliavome po Lietuvos miestus, o šiais metais katalogas keliauja po Jungtines Amerikos Valstijas, po lietuvių bendruomenes.

Atrodytų, lietuviai Teksase - maža žmonių grupė, išvykusi iš Lietuvos XIX amžiaus viduryje, jie lietuviškai nebekalba, bet pati tematika - emigracija - yra visais laikais aktuali. Ši paroda jau buvo Niujorko generaliniame konsulate, Čikagoje, ji bus perduota Teksaso kultūrų institutui.

Dabar kruiziniais laivais iš įvairių pasaulio šalių - Naujosios Zelandijos, Australijos, Lotynų Amerikos - atplaukę žmonės ieško savo protėvių paliktų pėdsakų Klaipėdoje, kurie čia gyveno XIX a. viduryje. Mūsų archyvuose ieško įrašų, duomenų. Susiduriame su II pasaulinio karo, pokario problema ir krašto gyventojų likimu, tapatybės klausimais.

Muziejuje dirba plačios erudicijos žmonės, savo darbo fanatikai.

Didelė dalis žmonių dirba ilgus metus. Mūsų vyriausioji fondų saugotoja Zita Juškėnienė, fondų apskaitos skyriaus darbuotoja Irena Budginienė dirba po tris dešimtmečius, pradėjo dirbti su direktore Brone Elertiene. Mano skyriaus žmonės irgi senbuviai. Ateina ir naujų, kūrybingų žmonių, bet juos sunku sulaikyti. Tai suprantama, nes iš kultūros darbuotojų muziejininkai yra ant žemiausio laiptelio. Man atrodo, yra toks muziejininko stereotipas: fanatikas, galintis dirbti neskaičiuodamas valandų, vaikščioti su nutįsusiu megztiniu ir nieko nereikalaujantis. Tai būtų idealus paveikslas, tačiau jaunoms šeimoms reikia kurti gyvenimą, auginti vaikus...

Kokia jūsų kasdienė darbo diena?

Negaliu susikaupti ties vienu darbu, nes darau aprašymus, dirbu su kartografiniais šaltiniais, rengiu parodas, leidinius, dalyvauju konferencijose. Mane labiausiai traukia Klaipėdos miestiečių gyvenimas, jo būdas, o ne architektūra ar kiti dalykai. Renku medžiagą šia tema ir dedu į stalčių - vis pritrūksta laiko prisėsti. Mes daug ko apie savo miestą nežinome arba vaizduojamės klaidingai. Reikėtų jo istoriją praskaidrinti.

Kokių paslapčių atvėrė jūsų parengti istoriniai Palangos botanikos parko tyrimai?

Domėjausi visa Palangos miesto istorine raida, atskiromis vilomis. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo archyvų. Didžiausią atradimą padarė Lietuvos dailės muziejus, atradęs archyvuose Tiškevičių parko rūmus projektavusio architekto F. H. Švechteno (Schwechten) planus. Palangos, kaip modernaus kurorto, raidos laikotarpis sutampa su XIX a. pabaiga-XX a. pradžia. Iš vėlesnių šaltinių žinome, kad Tiškevičiai kvietėsi specialistus statyti vasarnamių, bet neturime tos pirminės medžiagos, projektų. Tai - spraga. Gal dar pavyks juos aptikti, sužinoti atskirų vasarnamių autorystę.

Gal esate nemažą dalį darbų atlikusi su savo vyru - archeologu, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Jonu Geniu?

Visą laiką mes dirbame kartu - nuo darbo projektavimo institute. Tačiau mūsų tyrinėjimų sritys, šaltiniai skiriasi. Šiaip darbines problemas paliekame darbe, nors ir namuose tenka pasiaiškinti - Jonas teiraujasi kokio šaltinio ar žemėlapio...

Ar jūsų sūnūs Mindaugas ir Simonas pasekė tėvų pėdomis?

Mindaugas baigė istorijos magistro studijas, bet dabar sėkmingai dirba "City Service" padalinio vadovu. O jaunesnysis dirba prokuroru. Jie matė mūsų darbo virtuvę, kai dar buvo maži vaikai, kartu su mumis vasaromis vyko į archeologinius tyrinėjimus Biržuose, Palangoje, Varniuose, dirbo sunkų fizinį darbą - gal tas ir atbaidė. Paprastai žmonės įsivaizduoja, kad archeologo darbas labai romantiškas. Puiku, jeigu įvyksta didieji atradimai, bet iš tikrųjų jis reikalauja daug fizinių jėgų, o po to reikia tą medžiagą sutvarkyti ir aprašyti.