Žemaičiai: Perkūno vaikai, jojantys ant vienaragių

Vilniuje gyvenęs Jonas Lasickis, rašęs apie žemaičių dievus, pirmiausia mini Aukštėją Visagistį, kaip aukščiausią dievą, ir be jo garbinamą gausybę žemėpačių, kurių vyriausias - griausmo dievas Perkūnas. Valstiečiai ne tik kūreno ugnį šio garbei šventose giraitėse, degino šventą ugnį Žinyčioje, bet ir gerbė namų dievybes: kiaulių, ėriukų, bičių globėjus. Ten pat rašoma, jog ir žalčius stabmeldžiai maitino savo namuose, "nusipenęję keturkojai šliaužikai, vadinami "givoitos" (gyvatos), per švarų audeklą šliaužia ant stalo ir ragauja žmonių valgius". Romuvoje neva stovėjusi Patrimpo statula iš vario: susirangęs žaltys žmogaus galva, papuošta varpomis.

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų prodekanas, docentas Rimantas Balsys sakė, jog mitologinė ašis būtų ugnis - ne dievybė, kaip indų Agnis, bet labiau kaip tarpininkas tarp žmogaus ir dievo, mediumas, kuriam aukojama. Ąžuolai šventose giraitėse - dievo buveinė. Lasickis savo veikale, išleistame 1615 m., pirmasis pateikia tokį gausų žemaičių dievų sąrašą: 70.

XVI a. pabaigoje negalime kalbėti apie žemaičių religiją, visgi eina antras krikščionybės šimtmetis. Nebėra griežto dievų panteono, tik eklektiška dievų sankaupa. Valstietiška erdvė su dievybių gausa pati savaime rodo, kad religijos nėra, tik ieškant atspirties, namų aplinkoje gimsta suvešėja naujų dievybių: Kubilo dievas, Krūminė, net Šluotražis. Nuo XVI a. minimas žalčių arba gyvačių kultas, ne toks ryškus Lietuvoje. Matyt, žaltys priklausė chtoniškajai sferai, nes žemdirbių kraštas susijęs su žemdirbystės kultais. Žemaičiai mėgo nusikeikt dievų vardais; tai irgi rodo pasaulėžiūros ypatumą. Jei turėtume rašytinių šaltinių iš 7-ojo, aukso amžiaus, tuomet skirtumų tarp lietuvių ir žemaičių dievų rastume dar daugiau. Daukanto ir Narbuto veikaluose siekiama išaukštinti žemaičių gyvenseną, siekius, būdą Europos kontekste, tad tikėjimas siejamas su graikiškąja ar romėniškąja tradicija. Kaip antai medžioklės, miško deivė Žvorūna lyginama su Artemide.

Be gausių alkaviečių, Palangoje, ant Birutės kalno, archeologai rado unikalią XIV amžiaus kulto vietą - šventyklą - paleoastronominę observatoriją. Jau X amžiuje čia buvę įkasti stulpai, padėdavę nustatyti dangaus šviesulių padėtį.

Verčiau mirtis nei nelaisvė

Vienas iš grupės knygos "Žemaitijos istorija" autorių istorikas Vacys Vaivada sako, jog vertinti Pichtel turime už tai, kad jis mokėjo Žemaitijos etniniais, istoriniais veiksniais sudominti Vakarų pasaulį. Legendine Saulės namų dinastija ir užkastais lobiais kažin ar galime be išlygų tikėti.

Istorikas Vacys Vaivada: "Pagonys buvo puikūs karo strategai"

Žemaitijos vardas rašytiniuose šaltiniuose pasirodė tik 1219 m., ir tai lėmė geografinė padėtis: žmonės nepriėjo prie jūros, čia nebuvo svarbių vandens kelių, jungusių pajūrį su rytuose gyvenusiomis baltų gentimis. Žemaitija paminėta 1219 m. Volynės sutartyje, kai tarp Lietuvos kunigaikščių dalyvavo ir du žemaičių. Tarp jų Vykintas (išlikęs piliakalnis, susijęs su jo valdymo laikais, ir šiandie vadinamas Vykintija), kovojęs su Mindaugu, kuris, norėjęs patraukti savo pusėn Livonijos ordiną, priėmė krikštą ir "padovanojo" jam nepaklūstančius žemaičius.

Žemaitijos istorijos aukso amžius - XIII amžius, kai įvyko du milžiniški mūšiai, lemtingi Lietuvos istorijai: 1236 m. Saulės (Šiaulių) ir 1260 m. Durbės mūšis. Po šio mūšio žemaičių valdos pasiekė Baltijos jūrą ties Palanga, o nukariautose iš kuršių žemėse 13 a. pabaigoje - 14 a. pradžioje susiformavo naujas žemaičių valsčius Medininkai. Vokiečių Ordinui nepavyko atsiimt žemaičių užkariautas teritorijas. Taigi visų pirma šios pergalės dėka Lietuva tapo jūros valstybe. Saulės ir Durbės mūšiuose stipriai sumušta vokiečių ordino Livonijos šaka, kita vertus, kadangi ordinas buvo beįjungiąs kuršius ir žiemgalius, visa ši mozaika ėmė skilinėt. Livonijos ordinui buvo suduotas smūgis, prasidėjo žemaičių sukilimas, buvo justi jų galybė.

Jei norėtume reprezentuot karingumo ir laisvės dvasią, tai idealiai atskleistų 1336 m. Pilėnų tragedija - kai Margiris kovoja su kryžiuočiais iki galo, ir nepasiduoda, nusižudo su visa pilies įgula. Jie kapoja vieni kitiems galvas ir susidegina. Tokia pat tragedija 1261 m. buvo įvykusi ir Dzintarėje, vienoje iš žemaičiams perduotų kuršių pilių.

Kalbant apie karingumą, žemaičiai buvo puikūs taktikai, įviliodavo riterius į pelkes ir įklimpusius "apšokinėdavo" su savo mažais, lengvesniais žirgais, švaistydamiesi kalaviju, kirviu ir trumpomis ietimis. Žemaičiai buvo puikūs strategai, mokėję panaudoti vietovės pranašumus ir savitą piliakalnių sistemą, nes šie ėjo savotiškais koncentrais, buvo galima operatyviai susisiekti su kitais piliakalniais. Kalbame apie Laukuvos, Kaltinėnų, Šilalės apylinkes: sudėliojus tenykščius piliakalnius plane, galima jausti, kaip tai pulsuoja. Bet turint omeny Ordino puolimus be atvangos, vykdomus kitom technologijom, turime žinoti, kad be sąjungininkų gynybinės pagalbos vieni žemaičiai nebūtų atsilaikę.

O dėl užuominų apie žemaites moteris karžyges, tai lenkų istorikas J. Ochmanskis rašė, jog "Venetos krašte buvo amazonių", išeitų, jog venetai gyveno prie Ventos, t.y. Papilės teritorijoje.

Ką nuveikė žemaičiai, tai atvargo labiausiai iš visų europiečių, nusiurbdami vokiečių ordino energiją, kurią jis galėjo panaudoti prieš Lietuvą, lygiai taip pat, kaip kariavo su krikščioniška Lenkija.

Priešinosi krikštui

Žemaitija į Lietuvą įsijungė labai vėlai, XV a. pradžioje, tad ir savitumą išlaikė didesnį. Didelis pasipriešinimas įvyko 1441 m., kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponai Goštautai sugalvojo pasikviesti didžiuoju kunigaikščiu Kazimierą. 1441 m. žemaičiai išsikovojo privilegiją, kurios negalima įvardyti kaip visiškos autonomijos, galbūt tik kaip išskirtinesnę padėtį LDK teritorijoje. Privilegijoje buvo parašyta, jog didysis kunigaikštis už Nevėžio nesiųs savo teismo vykdytojų, o seniūnu paskirs tą, kurį žemaičiai išrinks.

Į krikštą žemaičiai žiūrėjo kaip į tradicijos persekiojimą politinėm aplinkybėm ir prievartą, tad priešinosi Ordino siūlomoms vertybėms. Antra vertus, įdomu, kaip padėtis "apsivertė": XVI - XVII a. jėzuitų ataskaitose Žemaitija yra fiksuojama vos ne kaip Šiaurinė Indija, kur reikia atlikti didžiulį misijos darbą, o XVIII amžiuje literatūroje įvardijama kaip Šventoji katalikų Žemaitija.

Kuo žemaičiai panašūs į lokius

Prancūzų rašytojas Merimė, ne tik pažinojęs garsų 1831 m. sukilėlį Praną Šemetą, Žemaitijos bajorą ir ne vieną istoriką, bet pats tyrinėjęs lietuvių kalbos gramatiką, parašė plačiai išgarsėjusią novelę "Lokys". Istorikas V. Vaivada sako, jog aprašytoji mistiška istorija turi realų pagrindą: iš tiesų nuo 15 a. iš Vilniaus į Žemaitiją atsikėlęs grafas Šemeta ima už pačią Kontauto (1441m sukilimo prieš Kazimierą vado) dukrą. Ir apskritai kūrinyje "žemaitiško užtaiso" bei kolorito labai daug.

Prosperas Merimė rašo apie žemaičius iš gūdžių girių - didžiųjų įsčių, gyvasties žaizdro. Ten gyvenę mamutai, kerėtojai nešiodavęsi užkalbėtas gyvates užantyje, o laukiniai žemaičiai kalbėję beveik grynu sanskritu. Išsimokslinęs, prabangoje skendėjęs grafas Šemeta buvęs tikro lokio sūnus, po vestuvių sudraskęs savo nuotaką...

Ne pasaulio bamba

Pirmiausia KU docentę Ireną Nakienę paklausiau, ką reiškia žodis "gyvata"; pašnekoavė atsakė, jog tai reiškia ne tik gyvybę, kūno sveikatą, bet ir dvasios vešėjimą. Tad kiek gyvatos turi žemaičiai?

KU docentė Irena Nakienė kalbėjo apie tai, kas žemaityje "užrakinta"

"Sovietmetis pakeitė mūsų pasaulėjautą, tad gryną žemaičio tipą rasti sunku. Bet etnologai pastebi, jog iš visų regionų žemaičiai yra labiausiai išlaikę gyvas tradicijas bei senuosius tikėjimus. Sakyčiau, jų krikščionybė yra ryškiai pagoniška. Štai Valančiaus pamąstymai apie krikštą: "Žemaičiai sulig viena nakčia išpjovė visus kryžiokų kunigus", - rašo jis, ir daro išvadą, kad "nespėru priimti svetimą tikėjimą". Visi bijo sąvokos "pagonis", gal tikslingiau būtų vadintis panteistais, gamtmeldžiais?"

Sakykime, mano visa giminė buvo gan pamaldi, laikėsi krikščioniškų apeigų. Teta, nepraleiddavusi nė vienerių mišių, sykį parėjusi pasakė: "A, nesusirinko choristai, tai reikėjo poterius kalbėti". Arba toks pasakymas: "Mes Dievo glėbiais negrobstom". Man atrodo, taip stipriai į mūsų kraują yra įaugę tie senieji tikėjimai, tik nesusimąstom, jaučiam intuityviai. Senoji pasaulėjauta suteikia savotiško tvirtumo iki šių dienų. Dar prisimenu, kai vaikystėje susirinkusios moterys pasakojo legendas ir padavimus. Vėliau, jau būdama studentė, aš bijojau naktį iš traukinio grįžt į namus per tą kaimą: visa, kas buvo girdėta, persmelkia, tavo gyslomis pradeda tekėti. Tie pasakojimai ir dabar stojasi prieš akis kaip gyvas paveikslas: senieji tikėjimai, ezoterika, mitologija. Visa tai žemaitis laiko savyje. Jį ekspozicijoje sunku prakalbinti. Vieną folkloro pateikėją pažįstu jau 15 metų, ir kaskart jis kitaip atsiveria. Kai kartą paklausiu, kodėl taip yra, jis atsako: "Kad nebuvo reikalo apie tai kalbėt".

Suprantat, užrakina savyje, ką vieni vadina užsispyrimu, aš manau, kad žemaitis turi autentišką pasaulaėjautą savyje, ir jei turi kažką šventa, tą paslaptį netgi nusineš į kapą".

"Žemaičiai - "vienmyliai". Jie ir lyriški; gražią pratarmę "Dainėms žemaičių" parašė S. Daukantas: "Žemaitis dainas dainuoja tampydamas, raukydamas ir įvairuodamas balsą". Jų dainos iš kitų regionų skiriasi nepaprastai didele improvizacijos laisve. Aš manau, žemaitis tebenori būti laisvas viduje. Į karą joti jam buvo garbė, nėra tokių apraudojimų kaip dzūkų, tik fakto konstatavimas: "Kirto galvelę kap kopūstelį, o liemenelį - kap ąžuolelį". Verkšlenimo apskritai nėra, tai mumyse užkoduota ir išlieka iki šių dienų, tik mes nemokam savęs atrakinti, nebežinom, kas mūsų prigimty".

"O dėl prikišamo šiurkštumo - ar keliais kirčiais išskaptuotas Rūpintojėlis yra negražu? Kaip jis į mus spinduliuoja! Žinom dainą apie strazdelį su "išraitymais", o žemaičiai sako: "Leido balsą per žalią girią". Jie nesicackina, ir tas toks vidinis išsisiūbavimas, savo sielos išrėkimas, šiurkštumas man gražu! Arba visi žino litaniją: "Katinėli rainakėli, gelbėk gaidį giedorėlį, lapė snapė..." O žemaičiai: "Katin, katin, kame esi? Gelbėk". Na, nevirpina jie be reikalo oro. Žemaitį be galo sunku išvesti iš kantrybės, bet užspeistas jis tiesiog pasiunta! Nors vėlgi, sakoma: "Aš ant Untės taip pykstu, kad net zlastis nebeima!" Keiksmai priklauso nuo intonacijos. Galima pasakyt ir "Ak tu žalty, žaltinėli, tu Dievulio siuntinėli". Erotika žemaičių dainose pateikta labai subtilia forma, kaip indų religijoj. Ginkdie negirk žemaičio, nes jis sakys: "Nesičydyk!", jis nenori būti paviešintas, išaukštintas, pasijust pasaulio bamba. O kantrybė jo nesvietiška: juk šešis šimtmečius girioj gyveno, ramybę saugojo..."