Vytautas Dumčius: "Niekada neploju koncerte..."

Aš lankiau kaimo mokyklą. Atsimenu, jog ruduo buvo toks pat vasariškas kaip šis, kai žengiau į pirkąją klasę. Žinojau, kad į mokyklą reikia eiti ketvirtadienį, penktadienį... Ir šeštadienį, tėvams išėjus į darbą, atsikėliau ir išėjau. Eiti reikėjo laukais, pievomis apie tris kilometrus. Ateinu ir suprantu, jog kažkas ne taip, nes nematyti nė vieno vaiko. Mokytojas ramiai sau malkas kapoja. Tupėjau krūmuose, žiūrėjau, žiūrėjau, o vėliau išėjau namo. Einu ir verkiu žvelgamas į savo gražų akvarelės rinkinį. Buvo gaila, nes tėvai taip brangiai mokėjo, o mokykla nebedirba... Kai grįžau, tėvai jau buvo namie ir ieškojo manęs, prapuolėlio.

O iš pamokų ar teko bėgti?

Mokykloje buvau tylus, ramus, mokiausi neblogai, kone penketais. Klasė buvo labai draugiška, be lyderių - vyravo demokratija. Jei susitardavom, tai iš pamokų bėgdavom visi.

Prisimenu vieną ypatingą pabėgimą. Turėjo būti fizikos kontrolinis, o mes, visa klasė, sutarėme padėti draugui kasti bulves. Vienas klasės draugas pasiėmė tėvų arklį... Š mokyklą rytą traukėme su krepšiais. Arklį pririšome po direktoriaus kabineto langu. Po pirmos pamokos sukritome į vežimą ir išvažiavome kasti bulvių.

Aišku, buvome sugauti. Mokytojai svarstė, net iš mokyklos grasino išmesti, o mes prieštaravome, jog nieko blogo nepadarėme... draugui bulves kasėme.

O mokyklinę meilę išgyvenote?

Pirmoje klasėje mylėjau labai stipriai. Jos vardas buvo Onutė. Tik ji į kitą pusę eidavo, tad neteko panešti jos kuprinės. Tai buvo vaikiškas, tačiau labai įsimintinas jausmas. Atsimenu, kaip rašydavome vienas kitam linkėjimus į atminimų sąsiuvinį. Kiti vaikai tai pastebėjo ir pravardžiuodavo. Vėliau ji su tėvais išsikėlė gyventi kitur.

Kitos mokyklinės meilės nebuvo tokios įsimintinos. Tačiau ką Onutei piešiau ir rašiau, puikiai prisimenu. Žinau, jog mano jai nupieštus du beržus ir saulę mokytoja rodė visai klasei.

Kokią didžiausia nuoskauda liko iš mokyklos laikų?

Puikiai ją prisimenu ir nuo tada niekada neploju koncerte. Įsivaizduokite gerą simfoninį koncertą, kai ploja visa salė, o aš negaliu...

Buvau šeštoje ar septintoje klasėje, kai į mokyklą koncertuoti atvažiavo operos solistė. Mes, kone du šimtai moksleivių, salėje sėdėjome taip, kad būtum išgirdęs skrendančią musę. Solistė tikrai gražiai dainavo, tad jai baigus, aš pradėjau ploti. Pasirodo, ne laiku. Auklėtoja ir mokyklos direktorė mane už tai smarkiai išbarė. Net išsivedė iš salės po to plojimo. Nuo to laiko aš niekada neploju.

Šiandien esate mokyklos vadovas. Ar kviečiate į savo kabinetą prasikaltusius mokinius?

Žinoma, kviečiuosi. Prakaituoja ir verkia jie šiame kabinete. Prieš dvejus trejus metus taip būdavo dažniau. Tada turėjome didesnių chuliganų. Jie ateina į mano kabinetą tikėdamiesi, jog bausiu. Tačiau mes tiesiog susėdame ir pasišnekame, apie viską... Dabar pastebiu tokį reiškinį - atėjus paauglystės amžiui, vaikai nebeišsikalba su tėvais.

Po atviro pokalbio su suaugusiu žmogumi paauglys kitaip ima žiūrėti į šeimą, aplinką, svarbiausia - kitaip elgtiasi.

Tai vaikų nebarate?

Mano nuostata tokia: vadovas ant vaikų negali šaukti. Ant jų jau ir taip išsilieja tėvai ir mamos, kartais - auklėtojos. Kita vertus, kuo daugiau mokykloje pagąsdinsi, jei ne direktoriumi?..

Kaip prasideda jūsų darbo diena?

Atsibundu 6 val. ryto ir skaitau širdžiai mielas knygas. Ne dalykines, o romanus ar pan. Tiesa, dabar skaitau V. Daujotytės "Mažąją lyrikos teoriją". Neseniai baigiau "Dievai ir demonai", prieš tai buvo "Da Vinčio kodas".

Mano didžioji meilė - Japonijos kultūra, tad stengiuosi skaityti šios srities knygas. Jos dažniausiai mane pasiekia rusų kalba. Vieną paskutinių skaičiau apie šiuolaikinius paauglius.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mano dukra nuo šių metų perėjo į Vydūno gimnaziją, o anksčiau lankė šią mokyklą. Sūnus jau studentas. Žmona dirba mokytoja "Ąžuolyno" gimnazijoje. Esame pedagogų šeima, tad gyvename panašiomis problemomis. Anksti išvykstame iš namų, vėlai grįžtame. Ypač rugsėjį, spalį. Tiesą sakant, su žmona po darbo namo neskubame. Užvažiuojame į kavinę pasėdėti, pavalgyti. Stengiamės grįžti iki "Panoramos", kad spėtume sužinoti dienos naujienas.

Kas, jūsų požiūriu, mokiniui turėtų būti svarbiausia: gerai mokytis, gražiai elgtis, sutarti su draugais, mokytojais?..

Svarbiausia, kad mokykloje vyrautų geri santykiai. Ir tarp mokinių, ir tarp pedagogų, ir tarp mokinio bei mokytojo. Kad vienas kito neužkrėstų savo bloga nuotaika, agresija ir panašiai. Kai gerai sutariama, įsivyrauja pagarba ir tolerancija. Tada visiems lengviau dirbti.