Vytautas Balalis: "Po koncerto mes - ne klounai"

Vytautas: Nėra kada sirgti - problemos, rūpesčiai. Va, ir šiandien mašina sugedo.

Ko tikėjotės kurdami savo teatrą?

Vaidas: Manėme - pakoncertuosime per vasarą, užsidirbsime pinigų, ir viskas. Apie tokią sėkmę nesvajojome.

Vytautas: Nekūrėme ateities planų, nes skeptikai pranašavo greitą teatro iširimą. Šiandien sustabdyti įsisukusį užsakymų ratą būtų sunku.

Kaip renkatės, ką parodijuoti?

Vytautas: Atsirenkame pagal tai, kiek į ką esame panašūs. Svarbu, kad artistai būtų skirtingų kartų, pažiūrų, muzikinio skonio. Reikia kontrasto, kad žiūrovui būtų įdomu. Parodijuojame laiko patikrintas žvaigždes, kurios vertos mūsų prakaito.

Ar parodijos populiaresnės už dramą?

Vytautas: Ne. Niekada taip nelyginome. Mūsų teatro žanras - pramoginis, orientuotas platesnei publikai, o dramos teatro žiūrovai yra išskirtiniai.

Vaidas: Parodijos teatras gali jus pasveikinti su gimtadieniu ar surengti šou koncertų rūmuose. Mes lankstesni nei profesionalusis dramos teatras.

Kodėl neparodijuojate žvaigždžių balsų, dainų tekstų, o tik išvaizdą?

Vytautas: Neslėpsiu - neturiu klausos. Be to, ne visose scenose galima koncertuoti gyvai. Parodijuojant estrados žvaigždę, man svarbiau akcentuoti ne balsą, o sceninį įvaizdį. Nemanau, jog verta parodijuoti dainininkus gyvai. Jie patys dainuoja pagal fonogramą.

Kurias žvaigždes smagiau mėgdžioti - užsienio ar mūsiškes?

Vytautas: Smagu parodijuoti ekstravagantiškas asmenybes. Tuomet galima ir improvizuoti, o netyčia suklydus, iš to padaryti pokštą.

Vaidas: Parodijuodamas Lietuvos dainininkus jaučiu daugiau atsakomybės, nes juos visi pažįsta. Improvizuodamas negali perlenkti lazdos.

Ar kas nors jau įsižeidė dėl jūsų parodijų?

Vytautas: Su visais gerai sutariame. Prieš naudodami kieno nors fonogramą, atsiklausiame.

Vaidas: Kartais ir patys muzikantai mums paskambina: "Reikia parodijos".

Vytautas: Šiuo metu ruošiame Violetos Riaubiškytės ir Livetos bei Petro Kazlauskų parodijas. Malonu, jog nebereikia prisistatinėti. Jų sutikimą gavome iškart. Su Stasiu Povilaičiu taip lengva nebuvo. Ilgai derinome ir su Andriumi Mamontovu.

Vaidas: Gerai, kad dar nėra įstatymo, draudžiančio parodijuoti. Labiausiai patiko Ryčio Cicino pasakymas: "Parodijuokit mane kaip tik norit! Tai - gera reklama".

Vytautas: Povilaitis negalėjo suprasti, kodėl jį apaunu baltais sportiniais batais. Toks mano požiūris: Povilaitis - amžinai jaunas, amžinai populiarus. Jo jaunatviškumą ir simbolizuoja tie balti sportiniai batai.

Ar jums malonu šaipytis iš žmonių?

Vytautas: Mūsų parodijos - tai lengva ironija. Mes nesityčiojame.

Vaidas: Parodijose nėra jokio asmeniškumo. Mus domina artisto sceninis įvaizdis. Tarkim, galėtume parodyti Povilaitį, krentantį nuo scenos. Bet tai neetiška, ir mes taip nedarome.

Kokie jūs esate artimų draugų rate?

Vytautas: Mūsų humoras - netradicinis, juodas, kartais net žiaurus. Bet tai mums padeda praskaidrinti gyvenimą. Svetimi žmonės dažnai nesupranta.

O jūsų pačių niekas nepašiepia? Nevadina juokdariais?

Vytautas: Pasitaiko. Bet mes ne klounai. Po koncertų su žmonėmis nesifotografuojame.

Vaidas: Sakome, jog vadybininkai (mes jų neturime) mums neleidžia fotografuotis. Kartais žmonės prieina ir paprašo autografo. Klausiu, kas turi pasirašyti - aš ar Cicinas? Sako: "Aišku, Cicinas!".

Koks jūsų gyvenimo būdas? Bohemiškas? O gal atsiskyrėliškas?

Vytautas: Jau ketverius metus neatostogavau, nes negaliu rizikuoti teatru - atšaukti koncertus tik dėl atostogų.

Vaidas: Esu paprastas žmogus. Norėčiau, kad šalia būtų vienintelė moteris, bet manęs niekad nėra namie. Todėl dabar turiu daug moterų.

Vytautas: Vaidas nenori skaudinti vienos, todėl skaudina daug merginų.

Vis dėlto bohema?

Vytautas: Žinoma. Atsikeliu rytą, o į darbą skubėti nereikia. Išvedu šunį kada noriu, kada noriu valgau. Tikra bohema.

Vaidas: Žmonės mano, jog bohemiškas gyvenimas - tai prisigerti ir išeitį į sceną pavaidinti. Ar girtas žmogus gali dailiai nusigrimuoti?

Kokia jūsų svajonių moteris?

Vaidas: Idealių nėra, todėl norėčiau gyventi su trim: viena šeimininkautų virtuvėje, su kita eičiau į priėmimus, o su trečia miegočiau.

Vytautas: Ji turėtų būti strazdanota, vesti laidą "Kitoks gyvenimas" ir jos vardas turi būti Indrė.

Savo kolektyve turite dvi merginas...

Vytautas: Indrę ir Renatą. Oi kaip jos mus gina ir saugo! Tikros anakondos!

Gina nuo gerbėjų?

Vytautas: Nėra jokių gerbėjų. Manote, kad po koncerto merginos prie scenos mūsų laukia? Nieko panašaus.

Vaidas: Bet man dabar pasiguldyti merginą į lovą lengviau nei studijų metais.

Vytautas: Tam reikalingos pastangos.

Vaidas: Kokios pastangos? Reikia pinigų. Kad dešrainį nupirkti galėčiau.

Vytautas: Argi merginos į mus gali žiūrėti! Mes gi grimuojamės, kilnojame antakius, tempiamės pėdkelnes...

Be ko negalėtumėte išgyventi?

Vaidas: Atimkite sceną, alų, - ir aš nebebūsiu žmogus.

Vytautas: Neišgyvenčiau be C2H5OH, be mylimo šuns Rudžio ir jūros.

Vaidas: Ai, dar prisiminiau: ideali moteris turėtų nekalbėti!