Vytautas Anužis: "Aš prieš rutiną - šviesią ar tamsią"

Vytautas Anužis: "Aš prieš rutiną - šviesią ar tamsią"

Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Anužis kone kasdien šypsosi tūkstančiams tautiečių iš žydrojo ekrano, dažniausiai neigiamų personažų lūpomis. Sako, kad tai tik maža jo darbo dalis.

Ar serialai nemenkina reputacijos aktoriaus, nacionalinės dramaturgijos festivalyje Vilniuje pelniusio laurus už geriausią vyro vaidmenį G. Granausko pjesėje "Mergaitė, kurios bijojo Dievas" ir už tą patį vaidmenį - D. Tamulevičiūtės vardo festivalyje Varėnoje?

Kvailas klausimas! Absoliučiai. Tai yra labai nedidelė mano veiklos dalis. Birželio mėnesį išėjo premjera su J. Vaitkumi, kur aš gavau tuos du aukštus įvertinimus, rugsėjį Josifo Brodskio pjesę "Marmuras" pastatėme lietuvių kalba, rusų kalba su Petru Venslovu - Kaune. Tai elitinė pjesė, Nobelio premijos laureato Brodskio komercija neapkaltinsi. Ir mes tai dirbome dykai, iš meilės jo poezijai, ryšiams su Lietuva. Išėjo premjera "Ei, Džuljeta", kur aš irgi vaidinu pagrindinį vaidmenį. Su žmona Velta kartu išleidome dvi premjeras - Viljamso "Stiklinį žvėryną" ir J. Grušo miuziklą "Meilė, džiazas ir velnias" Liepojos teatre. Ten mūsų režisūrą aukštai įvertino, televizija ims interviu, garsus latvių fotografas Kypneris surengė fotosesiją.

Žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad aš kiekvieną dieną tupiu Vilniuje ir vaidinu serialuose.

Bet tai labai prasti serialai...

Aš nežinau, aš nežiūriu. Tuo metu dirbu. Sakyti, kad serialas prastas, būtų neetiška; ko tada ten esu? Kita vertus, seriale vaidinti yra daug sunkiau, negu kine. Ten juk epizodą kartais repetuoji dvi dienas, o seriale per tą laiką nufilmuoja penkiolika, ir tas krūvis tenka aktoriui. Tu gauni tuos šiltus scenarijaus lapus, ir turi juos išmokti. Į tų prastų serialų durytes beldžia ne vienas aktorius. Juk yra pasakyta: jeigu tavęs nėra televizijoje - tavęs iš viso nėra. Kiek yra puikių dramos teatro aktorių, kurių žmonės nežino. Mes gyvename baisų televizijos laikmetį, ir masės žmonių žiūri ne teatrą. Atvažiavęs į provinciją pamačiau, kad kai išeidavo mano kolegė, anksčiau už mane vaidinanti serialuose, per publiką nuvilnydavo šnabždesiai. Dabar pažįsta mane.

Apie Jurijų Smoriginą žmonės irgi sužinojo, kai jis "nebeišlipa iš televizoriaus", tik kažin ar puolė šturmuoti baleto teatro duris.

Yra peržengiamos tam tikros ribos; manau, aš nesu Smorigino lygio vaidindamas seriale.

Režisierius Gytis Padegimas sakė, kad žmogus dešimt valandų išsėdi prie televizoriaus ar kompiuterio, o tris valandas spektaklyje žiūrėti į gyvą žmogų neištveria.

Gyvo žmogaus aktyvavimasis ir savęs transliavimas į kitą yra daug stipresnis, negu kompiuterio. Ir, mano nuomone, daugybę valandų žiūrėti spektaklį nėra reikalo. Jį reikia trumpinti. Mūsų "Meilė, džiazas ir velnias" sulaukė prieštaringų vertinimų: jaunimas tiesiog klykė ir bilietus išpirko keliems mėnesiams į priekį, mokytojai ir mūsų karta į tai žiūri įtariai: kam jiems reikia tos bjaurasties? Teisingai, jums ir nereikia, kalbama jaunimo kalba, kad atvestume juos į teatrą. Man gali nepatikti scenos kūrinys, svarbiausia, kad būtų nenuobodus. Jis vis tiek turi būti sugestionuojantis, turi paveikti. O kartais išties keturias valandas išsėdi spektaklyje, kuris yra nesukoncentruotas taip, jog neprarastų gyvybės. Gali, atsiprašant, pimpį auginti per repeticijas ir padaryti šešių valandų spektaklį, kurį parašė XIX amžiaus pabaigoje gyvenęs Bernardas Šo, ir "išsaugoti autorių". O kas jį žiūrės?

Būtinai turi būti surasta kalba publikai, kad ir ką statytum. Ta pati klasika turi būti perversta aukštyn kojom, tas Šekspyras, tas Hauptmanas. Su Ibsenu mums gal geriau yra pavykę, germanistai protingesni žmonės, bet Churgino Šekspyro vertimai yra griozdiški, negyvi, žmoniškai negali klausytis. Pažiūrėkit, kiekviena didelė tauta Šekspyro turi penkias versijas, ir jį verčia dideli poetai, vis atnaujina, nes poetas jaučia laiko dvasią ir tą kalbą, kuria kalba visuomenė, liaudis. Kad nepelytų.

Ar sutiktumėte su filosofo A. Šliogerio mintimi, jog televizija yra šėtono bažnyčia?

Aš taip radikaliai nesakyčiau. Bet televizoriuje yra mygtukas. Ir tu gali eiti į bažnyčią prie Dievo. Iš kurgi toks nevalingumas, kad įsijungi ir tampi paralyžiuotas. Dėl fono? Įsijunk Devintąją Bethoveno simfoniją. Na, gerai, gatvėje yra prievartautojų, tai ir tu prisijungsi, jeigu nori moters? Taigi tau Dievas davė galvą ir valią pasirinkti. Taigi visada norėjom laisvės - ji atėjo, ko dabar? Man daug kas nepatinka televizijoje, bet aš jos nežiūriu. Žiūriu filmą ar laidą su įdomiu žmogumi, ir žinias, nes gyvenu šiam pasauly. Viskas!


Kažkada pykote, kad kine vaidina nebaigę aktorystės mokslų. Bet tai ne nuolat ligi skausmo nusibodę artistų veidai kiekviename seriale.

Na ir kas, kad jie švieži? Štai kur yra visuomenės tvirkinimas: serialai nusivažiuoja, kai ateina neprofesionalūs žmonės, režisierius ir aktorius. Jie suniveliuoja žiūrovo supratimą apie aktorinį meną, todėl tai, kuo mes blizgėjom senais laikais, tai reikli Lietuvos publika. Suprantanti Miltinį, Juknevičių, Vancevičiaus, Jurašo pastatymus, kur buvo puikūs aktoriai - kaip orientyras. Neišėjusi mokslų publika jautė visomis fibromis, ir dar senoji inteligentija supranta, kur gerai vaidina, kur blogai. O dabar išleidžiam į ekraną diletantus, atėjusius iš gatvės, žmogus, kuris nematė, kaip vaidina Staliliūnaitė, Banionis, Masiulis, Babkauskas, Adomaitis, Budraitis, gali manyti, kad diletantizmas yra norma. Čia yra publikos gadinimas.

Kaip jūs vertinate jaunuosius kino režisierius? Bandau žiūrėti lietuvišką kiną, bet jis niūrus, nuobodus, ten vis dar mąslus žvilgsnis į tolumas virsta amžinybe.

Aš nesiimčiau vertinti, nes nesu jų daug matęs, bet pritarčiau jums. Dėl to, kad jie nuobodūs. Imkime literatūrą: Folkneris sunkus autorius, bet man nenuobodus, negaliu likti abejingas. Mane persekioja rusų literatūrologo Paramonovo mintis: "Aš bijau, kad rusų literatūros laukia vienintelė ateitis: jos didinga praeitis." Aš labai dažnai galvoju, kad tai gal sumarazmėjimas ir senatvė, bet man kažkokia nusenus orientacija ir vertybės neįdomu.

Dėl to ir palydite į gyvenimą ir į didžiąją sceną naujas kartas? Ar jiems gerai sekasi?

Aš jaučiu didelį pasitenkinimą, kai man gerą žodį pasako aktoriai, kurie išpažįsta tą pačią teatro religiją. Kurie gauna fundamentalų pasiruošimą iš tokių dėstytojų kaip Eglė Gabrėnaitė, Rolandas Rastauskas. Aš nekenčiu, kai menininko profesijoje painiojamas amatas ir kūryba. Tai didžiausias neprofesionalumo rodiklis, kai žmogus tai maišo ir pats kraustosi iš proto. Ir nepatinka man pamatinio, nuoseklaus humanitarinio išsilavinimo neturėjimas.

Vladas Bagdonas sakė, kad su metais aktoriaus kūnas susidėvi, aura priblėsta, energija išsisemia, pagaliau jis daugiau galvoja apie buitį, šeimos aprūpinimą, kaip įsigyti geresnį automobilį.

Tai Bagdonas taip sako. Tai visai nesusiję su amžiumi. Yra etapai: aktorius yra gyvas žmogus, jis išgyvena viską, ir situaciją, kuri gali būti jam nesėkminga. Jis gali būti nesėkmingas ir kaip žmogus, jam gali atsiverti gili duobė, nesusitvarkyti su šeima, ir tada keičiasi orientyrai. Gal yra baisiai įskaudintas? Gali tada pradėt galvot ir apie automobilius, ir jeigu jaučia artėjančią mirtį - iš ko gyvens jo vaikai. Bet tai praeina. Žmogus visą laiką keičiasi, kaip ir savęs supratimo atradimas. Yra genialios Mačernio eilutės: "Laimingi tie, kurie iš sapno baisaus nenubunda; jie tik būna jaunystėj jauni, senatvėj - pasenę." O kiti kasdien gimsta ir miršta. Keturiolikos metų žmogus gali būti išmintingas ir suvokiantis kaip septyniasdešimtmetis senis - su savo intuicija, Dievo dovana ir talentu. Gali būti "glušas" amžių nugyvenęs. Kaip tos šimtametės kalba: "Nė vieno karto negėriau, nesidulkinau." Na, ir kas? Tai ką tu supranti? Ir smirdėjai savo kūną prižiūrėdama. Garsus rusų komikas prisižiūrėjo savo kūną, sportavo, valgė tik sveiką maistą, ir penkiasdešimt vienerių numirė nuo vėžio.

Jūs manote, kad purvinos, kruvinos gyvenimo patirtys tik praturtina menininką?

Nebūtinai. Ne kiekvienam reikalinga purvina patirtis, ir negalima šito suabsoliutinti. Bet kartais labai neblogai, kad kokiam nors švaruoliui mėšlo krūva užkrenta ant veido. Kad jis suprastų, jog ne vien tik žibutės yra aplink. Aš prieš rutiną - šviesią ar tamsią.

Jūs nuolat pasirengęs eksperimentams?

Ir keitimuisi. Tai yra gyvenimas, judėjimas. Teatre per daug eksperimentų? Žiūrint koks spektaklis, ko jam reikia. Aš vėl grįžtu prie "Meilės, džiazo ir velnio" ir "Stiklinio žvėryno". Pirmasis yra baisiai garsus mūsų spektaklis: rėkiantis, baisus, bet iš visų jėgų motyvuojam tą vidinį garsumą, herojų išgyvenimus. Jauni kalba garsiai, temperamentingai, ir nereikia senutei balta galva žiūrėt tokio vaidinimo. Bet jūs teisi: visokių senučių yra, su kita vidine ritmika. "Stiklinis žvėrynas" - tylus, labai ramus spektaklis, žmonės nelaiko jo mirtina "nūda", nes iš jo išgautas labai intensyvus žmogaus išgyvenimo skausmas, žmogiškumas, vienatvė.

Sakoma, nieko menininkui nėra žiauriau už savęs neišreiškimą. Energija prasiveržia juodu pykčio bezdalu, nuo kurio aprūksta sielos langai. Ar jaučiatės save išreiškęs?

Ne. Anaiptol. Galimybės ne beribės, bet aš nebevaidinu spektaklio, kuris man buvo pats svarbiausias - O. Koršunovo "Kelias į Damaską" pagal Strindbergą. Klaipėdoje jo niekas nežiūri, kitur nevežamas, nes nėra galimybių.

Bet juk Strindbergas iki beprotybės nekentė moterų, rašė, kad jos - pusbeždžionės, neturinčios jokių moralinių skrupulų.

Iki 1910-ųjų metų, po jų Strindbergas labai keičiasi. Jis guli psichiatrijos ligoninėje, grįžta prie Dievo ir atgailauja. Jis nevienodas, jis irgi keičiasi. "Mirties šokį", "Kreditorius" rašė būdamas vienoks, ir visiškai kitaip - didžiulę trilogiją "Kelias į Damaską". Tai yra prašvitimas, neregio praregėjimas.

Bet ar jūs savęs nesudeginate, visur kur dalyvaudamas?

O ką man daryt? Man energijos kol kas užtenka; jūs įtariat, kad man jos trūksta? Dabar man viskas gerai. Na, štai dabar važiuoju atsiimti apdovanojimo į Varėną, gersiu "samagoną"; tai man visai nebūdinga - tokia ceremonija.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder