Vyšniauskų šeima

RAMŪNAS: Kalbėti apie tėvus jiems girdint... yra nepaprastai sunku. Bet aš susikaupsiu, prisiminsiu pačius gražiausius kada nors girdėtus žodžius...

(Po ilgos pauzės): Na, nepykit, brangieji, bet gražiai negaliu. Kai aš prisimenu savo vaikystę, tai šiurpuliai per nugarą eina. Kiekvienas rytas prasidėdavo nuo kroso. Suprantu, tėvas - sportininkas. Bet mama!.. Laukdavau, kada užstos ir leis pagulėti po šilta antklode. Bet ir ji pati lįsdavo į sportinį kostiumą ir bėgdavome visi. Žmonės turėjo manyti, kad visi Vyšnios iš proto išsikraustė. Kiekvieną rytą... daugybę metų.

Tėvo bijau. O su mama - tai kaip su moterimi. Bet ir jai niekada neverkiau ant peties, neprašiau, kad pagailėtų. Bliaudavau vienas, užsidaręs duris. Kai buvau mažas, esu porą kartų gavęs per užpakalį. Aš visada norėjau turėti daug draugų. Tai kad jie su manimi žaistų, jiems dovanodavau tėvo kolekcines monetas. Atvirai pasakius, turiu labai gerus tėvus, myli mane, lepina. Bet tai tęsiasi, kol pameluoju.

Vienas apie kitą

BRONIUS: Pamačiau ją tada, kai nieks nemylėjo manęs. Buvau Vilniuje varžybose. Tąkart labai įtartinai mano pusbrolio žmona kvietė į svečius. Kai atėjau, tai supratau, kad apgavo. Liepė gultis su Dalia į vieną lovą. Aš, paklusnus jaunas vyras, ir sutikau. Esu labai sąžiningas. Atsikėlęs ryte pats sau prisipažinau, kad turėsiu vesti šią jauną merginą ir gyventi visą laiką. Taip ir guliu trisdešimt metų toje pačioje lovoje su ta pačia Dalia. Manote, lengva?

DALIA: Kad jūs žinotumėte, koks Bronius jaunas buvo dailus! Kai pamačiau, tai pagalvojau, kad aktorius nuo atviruko nužengė. Apsirengęs brangiais drabužiais, rankose - maišelis "Montana". Fantastika! Aš Bronių pažinojau labai seniai, tik jis manęs nematydavo. Mudu esame iš tų pačių Kelmės apylinkių. Aš tada buvau labai padori mergaitė, sėdėdavau prie lango ir žiūrėdavau, kaip bernai eidavo į miestelio šokius. Bronius visada buvo išskirtinis merginų vilioklis. Ir kai Vilniuje aš jį pamačiau, tai nenustebau. Po pirmos pažinties praėjo trys savaitės, ir vieną dieną Bronius Vyšniauskas išdygo kaip Pilypas iš kanapių prie pedagoginio bendrabučio.

BRONIUS: Tada norėjau pasirodyti ne iš kelmo spirtas. Pas Dalią ėjau ne vienas, o su Vladimiru Vysockiu. Taip, jis tada gastroliavo Vilniuje ir mes gerai sutarėme. Atėjome prie bendrabučio, ir juk neatrodysime kaip kokie moliai, nėjome pro paradines duris. Lipome lietaus vamzdžiais į antrą aukštą, kad Daliai siurprizą padarytume. Nutrūko vamzdžiai, abu nusiritome ir nubraižytomis rankomis, nuleidę galvas, kultūringai pravėrėme duris.

DALIA: Bronius mane sužavėjo savo chamiškumu ir keiksmais. Mat iš pradžių merginai imponuoja drąsūs, žodžio kišenėje neieškantys vyrai. Tik vėliau pradedi juose ieškoti ir kitų savybių. Gyvenimas su Broniumi yra įdomus. Niekada nežinau, ką jis sugalvos, visus trisdešimt metų - vieni nuotykiai ir siurprizai. Aš Broniumi pasitikiu, jeigu būtų kitaip - negyvenčiau.

BRONIUS (tyliai): Pabandytų nepasitikėti.

DALIA: Ateis atsiskaitymo valanda, ir bus viskas sudėliota. Aš ne teisėja, bet jeigu Aukščiausiasis nuspręs, tai Bronius degs pragare. Ko man čia sukti galvą.

BRONIUS: Svarbiausia, kad mūsų namuose nerengiami spektakliai. Gal kartais ir atrodau kaip artistas, bet su artimais jokių vaidinimų nebūna. Nuoširdi ir sava yra mano žmona Dalia, tokie patys ir sūnūs.