"Vyrai turi dažniau sakyti moterims, kad jas myli"

Pasak šv. Juozapo darbininko bažnyčios vikaro Sauliaus, deja, bet vyrai neretai šykšti dėmesio mylimoms moterims. "Vyrai turėtų dažniau kalbėti apie savo jausmus", - sako kunigas.

Negalima moters įsprausti į vieną standartą. Tai būtų labai neteisinga. Moteris galima palyginti su gėlėm. Pasaulyje yra daug skirtingų gėlių, kupinų įvairiausių atspalvių... Tas pat ir su moterimis.

Dvasininkas taip pat bendrauja su moterimi. Nėra taip, kad, pavyzdžiui, kunigas visai su jomis nebendrautų. Gali būti artimi, draugiški santykiai. Juk kiekviena draugystė žmogų ko nors išmoko. Paprasčiausias pokalbis ar pabuvimas prie arbatos puodelio yra lyg pamoka. Kai yra bendrystės ryšys, mes stiprėjame, augame savo dvasia. Tik svarbu tai įžvelgti toj kasdienybėj. Atrodo, sutikau žmogų, pakalbėjome, ir viskas. Reikia tose susitikimų kruopelytėse sugebėti pamatyti šviesą ir tada tikrai kasdienybė bus daug šiltesnė. Mokaisi ir iš neigiamų pavyzdžių, nors kartais jie išmuša tave iš pusiausvyros.
Kaip kunigas galiu pasakyti, kad moteris yra iš tiesų nuostabus Dievo kūrinys. Ir jis yra lygiavertis vyrui. Bet labai svarbu, kad savo vertę pati moteris pajustų. Tai ypač aktualu šiandien, kai egzistuoja tokia vartotojiška kultūra. Moterį norima sudaiktinti, paversti preke. Tad ji turi jausti savo vertę - kad yra nuostabus kūrinys. Nesiduokit sumenkinamos. Moteris nėra žemesnė už vyrą; jie lygiaverčiai. Vyras negali visiškai atsiskleisti be moters. Tą patį galima pasakyti ir apie moterį. Jie turi gyventi šalia ir vienas kitą papildyti. Vyras daugiau vadovaujasi logika, o moteris - intuicija, jausmais. Todėl jie ir sukurti skirtingi, kad vienas kitą papildytų. Vyrui trūksta jausmingumo, o moteris jo turi. Šventraštyje rašoma: vyras paliks savo šeimą, motiną, tėvą, ir glausis prie žmonos - jie taps viena. Tuo tarpu sena rytų legenda byloja, kad dievai sukūrė žmogų ir pamatė, kad jis labai stiprus, galingas. Bet tas žmogus buvo vienalytis. Ir jie padarė iš vieno žmogaus du, vyrą ir moterį. O ta jų jėga yra tiktai būnant kartu...
Tačiau kartais būna iškreiptas tas vyro ir moters lygybės siekimas. Svarbu, kad moteris nesistengtų perimti vyro vaidmens. Pavyzdžiui, kariuomenė - gražu, moteris su uniforma papuošia. Bet sunku įsivaizduoti ją lakstančią su ginklais, dalyvaujančią karinėse misijose...

Manau, taip. Tai gali privesti net iki susinaikinimo.

Meilė turi augti. Jeigu kažkas užgęsta, jei žmonės pradeda vienas kito neapkęsti, vadinasi, kas nors negerai ir reikia ieškoti priežasčių, kame reikalas.
Kai atsiranda bendra buitis, kasdienis gyvenimas, žmonės turi išmokti priimti vieni kitus tokius, kokie jie yra. Su visais trūkumais. Štai kame esmė. Kartais žmogus įsivaizduoja savo sutuoktinį per rožinius akinius. O pradėjus gyventi kartu, pamatomi trūkumai. Kai įsimylima, santykiai idealizuojami, bet vėliau tie idealai tarsi "nuslenka" - lyg vaškas. Apie tai, kada vaikinas pirmąsyk nusivilia mergina, kiniečiai sako šitaip: "Kai sužino jos vardą" (šypsosi)...

Kasdienybėje labai svarbi pagalba, reikia nešti vienas kito naštas. O ypač vyrai turi neužmiršti sakyti žmonoms, kad jas myli. Kartu gyvenant šiuos žodžius reikia kaip tik kuo dažniau kartoti. Nes dažnai būna taip: jis myli, bet to nepasako. Vyras sėdi prie televizoriaus ar skaito laikraštį, o kai žmona paklausia: "Ar myli mane?", paskubom atsako: "Taip, taip", ir tiek. Šiuos žodžius visai ne taip pateikia. Trūksta romantikos, reikia dažniau pabūti dviese, nebijoti parodyti dėmesio.

Kiekvienas žmogus žavi. Turbūt labiausiai mane žmogus sužavi savo gerumu. Nuostabus dalykas yra motiniškas pasiaukojimas. To šiandien labai reikia.
O nustebintas buvau ne kartą. Štai labai paprastas pavyzdys: autobusu važiuojantis žmogus sunerimęs ieško, ieško bilietėlio, bet niekaip neranda... Ir staiga kaimynė pasiūlo savąjį. Gerumo žestas. Paprastas, bet nuostabus dalykas. Juk privalome vieni kitiems padėti. O vyrai, gerbdami moterį, tuo labiau turėtų jai dažniau padėti.

Turbūt ne. Čia yra didelė bėda, kad negerbiame savo artimo. Nepagarba daro šalia esantį žmogų nelaimingą, jis gyvena liūdesy, ir tai persiduoda tarsi užkrečiama liga. Kodėl taip yra? Dėl vartotojiškos kultūros. Tampam vienas kitam daiktu. Mes tiktai norime kažką gauti, bet patys nieko neduodam. O juk tam šalia esančiam žmogui irgi reikia gero žodžio, reikia šilumos, dėmesio.

Tai visuomenės žaizda, kurią iš tikrųjų reikia gydyti. Svarbu, kad nuo vaikystės būtų skiepijama meilė vaikui, kad jis matytų šeimoje žmogiškumą. Nes iš kur ateina tie blogi dalykai - gal tie žmonės buvo sužeisti vaikystėj, nematę gyvenime nieko gražaus?
Ir dar: blogai, jei nesugebame priimti kito žmogaus tokio, koks jis yra. Norime jį "lipdyti" pagal savo stereotipus. Iš čia kyla daug konfliktų: "Tu nesielgi taip, kaip aš noriu, tu negerai darai".

Ta moteris pati save traumuoja. Atsiranda neapykanta sau, gyvenama nuolatinėje vidinėje disharmonijoje. Chaosas širdy, mintyse ir gyvenime. Lieka tik žingsnis iki pražūties.

Kiekvienas skirtingai atrandame dalykus, kurie sužavi gyvenimo akimirkoj. Ar tai paukštis, ar nusišypsojęs praeivis, ar saulės šviesa. Svarbu, kad žmogus turėtų kasdien už ką padėkoti. Juk vis dėlto kiekviena diena mums - kaip dovana. Tereikia tai suprasti.

Norėčiau vyrams palinkėti: mylėkite moteris. Gerbkite jas ir saugokite. O moterims linkiu išlikti gražioms savo siela, širdim. Linkiu, kad turėtų kuo džiaugtis kasdienybėj, kad atrastų tų šviesos spindulėlių. Nepasiduokit sunkiomis akimirkomis, turėkit savy stiprybės.