Vladislovas Borkovskis: "Kapitonas turi būti žmoniškas, bet šaltakraujis"

Mano tėvai ir proseniai kilę iš Lietuvos, aš gimiau Vilniuje ir čia baigiau lenkišką mokyklą. Vėliau - anuometę Leningrado aukštąją jūrininkystės mokyklą (dabar - Sankt Peterburgo jūrininkystės akademija). Mano giminėje tik vienas pusbrolis, gyvenantis Lenkijoje, - jūreivis, bet jis tarnavo kariniame jūrų laivyne ir saugojo jūrinę Lenkijos sieną. Jis visada man buvo pavyzdys.

Sutikau kapitonų, kurie sakė, kad jais tapo atsitiktinai, taip susiklostė aplinkybės...

Tai buvo mano gyvenimo tikslas, siekiau jo nuožmiai. Iki septintos klasės norėjau būti tolimųjų reisų vairuotojas, bet kai reikėjo rašyti rašinį "Kuo būsiu užaugęs", jau neabejojau. Anuomet lenkų kalba ėjo daugybė žurnalų apie laivybą, jūreivius, jachtininkus, apiplaukusius pasaulį, rijau marinistines nuotykių knygas.

Nuo 2001 metų esate kapitonas, ir per 24-erius plaukiojimo metus likote ištikimas Lietuvos laivynui...

Esu patriotas, kita vertus, laikausi taisyklės: "Kai gerai, nenorėk ieškoti dar geriau, nes gali nutikt atvirkščiai". Pirmuosius dešimt metų su smulkmenomis atsiminiau kiekvieną reisą ir visus įgulos žmones, dabar jau pradedu painiotis. Daugelis kolegų, atidirbę 10-15 metų, perėjo į užsienio laivyną.

Koks pats esate kapitonas?

Savo budėjimus ant tiltelio organizuoju taip, kad mano padėjėjai galėtų pailsėti po aštuonetą valandų. Kapitonas - tai žmogus, kuris priima galutinį sprendimą. Yra tokių kapitonų, kurie viską sprendžia vieni, kiti pasitaria su vyresniais karininkais, o aš pasitariu ir su trečiuoju padėjėju, ir su įgula. Žmonės skirtingi - kaip žemėje, taip ir jūroje, ir svarbu, kad įgulai būtų gerai, nes tai ji yra jėga!

Nesu tironas, nemanau, kad žmonės manęs bijo, bet reikalauju, kad viskas būtų atlikta tiksliai ir laiku. Kai tik pradėjau kalbėti su įgula, supratau, kad nesu toks minkštas žmogus, koks vaizdavausi. Pasirodė, kad mano žodis jiems - įstatymas. Sumaišties laive paprastai nebūna, tik sykį pasitaikė blogas virėjas, ir pirmus reiso mėnesius kalbėję apie namų ir kranto reikalus, jam baigiantis, jūreiviai šnekėjo tik apie neskanų maistą, buvo suirzę. Virėjas, pajutęs visų spaudimą, pasitaisė. Dabar turime moterį virėją. Su ja visi elgiasi pagarbiai ir džentelmeniškai, ir manau, kad viena moteris tarp vyrų gali gyvent. Būtų kur kas sudėtingiau, jeigu liktų vienas vyras tarp daugybės moterų...

Viena lietuvė pilotė sakė, kad po nusileidimo dar valandą mintyse analizuoja skrydį. Kokios mintys apninka kapitoną?

Matot, lakūnai valandą paskraidė - parą ilsisi. Mes laive gyvename ištisus keturis mėnesius - kaip šeima, kartu šventes sutinkame. Nieko nepaslėpsi, iš karto pajunti, kai vienam jūreiviui nuotaika subjūra; gal žinią blogą gavo iš namų, gal vidinė drama įsišėlo. Juo rimtesnė bėda žmogų ištiko, juo kapitonas turi išlikt šaltakraujiškesnis. Bet ir nelikti abejingas, padėt, kuo gali. Štai neseniai jūreivis gavo žinią, kad jo brolio vaikai liko našlaičiai, nes mama juos dar mažus paliko. Mes surinkome jam pinigų, nes jūros darbininko atlyginimas nėra didelis, ir palaikėm morališkai. Ir žmogus pasielgė išties didvyriškai: į savo nemažą šeimą, gyvenančią dviejų kambarių bute, priėmė du brolio vaikus. Na, o krante mano ir įgulos santykiai išlieka tokie patys tvirti ir šeimyniški.

Kokie nenuplaunami jūros nuotykiai įsirėžė atminty?

Istorijų, aišku, yra daug, ne visas gali ir pasakoti. Vieni pagalvos, kad tu nesugebėjai ko padaryti, ir dėl to atsitiko nelaimė, kiti pasakys - jūroje visko gali atsitikti. Ir kapitonui labai svarbu būti sąžiningu, paaiškinti įgulai, kas ir kaip įvyko, nes jeigu žmonės tavim pasitikės, niekada neišduos.

Prieš porą metų plaukėme iš Anglijos į Turkiją su ypatingos rūšies ir vertės moliu, skirtu porcelianui gaminti. Netoli Graikijos salų per stiprią audrą sugedo laivo variklis, ir dreifavome šešetą valandų, kol vyriausiajam mechanikui pavyko pašalinti gedimą. Kai vairuoji, gali sumažinti siūbavimo efektą, o kai sustoja variklis, ne ką nuveiksi, ypač prie Graikijos salų, kurios susiformavusios ant vulkaninių uolienų, ir prie pat jų - 300 metrų giluma; inkaro neišmesi... Ne taip seniai šioje vietoje paskendo turistinis laivas, nes amerikiečiai turistai reikalavo kapitoną plaukti kuo arčiau salų, kad jie galėtų gerų nuotraukų padaryti. Na, laivą užkabino uola, ir jis skendo dešimt valandų, keleiviai buvo evakuoti, tačiau aukų neišvengta.

O didžiausią gyvenime audrą teko patirti praėjusių metų sausį Šiaurės jūroje, kai patekome į patį uragano "Oktanas" epicentrą: matėme virš galvų tris jo frontus, panašius į sparnus. Vėjo greitis - 38,4 m/s, vanduo kunkuliavo. Tokiu atveju sumažini laivo greitį, kad išvengtum slemingo (dažno daužymosi į bangas), nes jos gali sugriauti laivą ir sunaikinti krovinį. Na, o anksčiau plaukiau senuoju laivu "Babtai", per audrą moterys meldėsi ir jau buvo apsivilkusios gelbėjimosi liemenes (dabar kiekvienas įgulos narys turi hidrokostiumą, kuris neleistų sušalti, kaip nutiko išsigelbėjusiems "Titaniko" keleiviams).

Ar, būdamas jūroje, visada esate ramus dėl savo šeimos? Kokia turi būti kapitono žmona?

Maža pasakyt - kantri. Su žmona Tatjana susipažinome tuomet,kai dar buvau kursantas. Ji juokauja, kad esu konservatorius, nemėgstu naujovių, tad esu ištikimas ir prieraišus. Jos nuotrauką nešiojuos visada. Atsiradus mobiliajam ryšiui, kapitonų žmonos naujienas sužino dar greičiau, nei jos išplinta po visą laivą. Man nė pasakotis žmonai nereikia. Darbas nebūna monotoniškas, tai ir svajoti, ilgėtis nėra kada. Tik kai jau artėja krantas, ilgesys sustiprėja neapsakomai. Žmona pasitinka, bet dovanų nelaukia; negaliu įtikti jos skoniui.

Užauginome du sūnus. Vyresnysis, Jaroslavas, Sankt Peterburge baigė ekonomikos studijas, jaunesnis, Danila, Vilniuje studijuoja statybų inžineriją. Netikėtai pareiškė, kad nori pakeisti savo gyvenimą: bus pilotas. Na, nežinau. Sunkūs laikai: priskraidyti tiek valandų, kad gautum lakūno diplomą, kainuoja 300 000 litų.

Kuo mėgaujatės laisvalaikiu?

Rudenį renku baravykus Lenkijos pasienyje, žiemą kiekvieną savaitgalį su draugais periamės Smiltynės pirtyje, kad panirtume į ledinę jūrą. Mėgstu pagaminti žuvies patiekalus lygiai taip, kaip žvejoti. O mano didžiausia sugauta žuvis - 19 kg svėrusi menkė, ilgumo sulig manim.

Kurioje šalyje vyksta gražiausios jūros šventės?

Jos nuostabios visur, bet įdomiausia man buvo Vokietijoje, kai Hamburgas šventė 800 metų sukaktį. Iki pat Kylio suplaukė jūriniai burlaiviai iš viso pasaulio, jie ir žmones plukdė. O visas Hamburgas švietė kaip žvaigždynai giedrą naktį.

Klaipėdos jūros šventėse retai dalyvauju, nes dažniausiai būnu jūroje. Bet ši šventė savotiškai graži ir turi jūros dvasią. Apskritai, Klaipėda man labai brangi. Atvažiavęs iš Vilniaus, įvertinau čionykštę tvarką, gatvelių švarą, tylą. Ir galiu pasakyti, kad sostinėje - daug žmonių, bet pasikalbėti nėra su kuo. O čia vis randu tą vienintelį žmogų bet kuriam gyvenimo atvejui.