Vitalija Freitakaitė: "Mokytis visada tinkamas metas"

Kas paskatino brandžią ir daug patirties turinčią vadovę prisiminti studentiškus laikus?

Manau, kad kiekvienam žmogui tiesiog reikia vidinio impulso, kuris priverčia ką nors keisti. Juk aš toje pačioje darbo vietoje dirbu jau aštuoniolikti metai. Vieną dieną supranti, kad laikas tarsi sustojęs - nieko įdomaus nevyksta. Atsiranda vidinis poreikis ieškoti naujos aplinkos, naujų žmonių. Iš esmės savo gyvenimo ar darbo keisti nenorėjau, tačiau kas antrą savaitgalį ištrūkti į Vilnių, susipažinti su naujais žmonėmis ir dar įgyti tiek daug naudingų žinių - būtent to ir troškau.

Po vidurinės baigėte Kauno politechnikos institutą ir ten įgijote duonos pramonės inžinierės-technologės specialybę. Dabar susidomėjote vadyba ir ekonomika. Pirmąsias ir antrąsias jūsų studijas skiria 30 metų laikotarpis. Jautėte skirtumą?

Dabartinė sistema ir ta - sovietinė, kurioje aš mokiausi jaunystėje, skiriasi kaip diena nuo nakties. Dabar taip lengva gauti tau reikiamos informacijos, nebereikia ištisas dienas praleisti bibliotekoje. Be to, studijavau vadovams skirtoje magistrantūroje. Susirinko žmonės, turintys patirties, norintys įgyti žinių, o ne studijuojantys tam, kad taip reikia.

Kokio amžiaus žmonės buvo jūsų grupėje?

Daugiausiai nuo 30 iki 40 metų. Tad iš pradžių, kai pamačiau auditoriją, - šiek tiek sutrikau. Neįsivaizdavau, kaip aš įsiliesiu į bendrą peizažą. Tiesa, buvo keletas ir už mane vyresnių. Bet jokių amžiaus barjerų nejutau nei su studentais, nei su dėstytojais - stebino ir džiugino labai demokratiškas bendravimas.

Tikriausiai skiriasi požiūris į mokymąsi, kai tau 18 ir kai per 50?

Žinoma. Dabar - visiškai kiti motyvai. Dabar jau buvo vidinis poreikis gauti žinių, o tuomet, baigus vidurinę mokyklą, tiesiog privalėjai toliau mokytis, kad įgytum specialybę.

Dvejus metus kas antrą savaitgalį praleisti paskaitose, o kiek dar laiko prireikė joms pasiruošti. Egzaminai... Ar ne per didelė kaina?

Taip, teko atsisakyti viso to, ką anksčiau darydavau laisvalaikiu, nes jo tiesiog neliko. Bet aš tai dariau su tokiu džiaugsmu ir užsidegimu, kad nejaučiau ką nors praradusi. Žinoma, turėjau atsisakyti dažno bendravimo su draugais, pasivažinėjimo dviračiu Smiltynėje ir visų kitų pramogų, tačiau žinojau, kad tai laikina. Be to, vasarą būdavo atostogos, kaip ir visiems studentams.

Ruošiantis egzaminams buvo bemiegių naktų?

Ne, dabar jau moku susiplanuoti savo laiką ir tikrai nebuvo kaip jaunystėje, kai studentui prieš egzaminą pritrūksta vienos nakties.

Sakoma, kad mokytis lengviau jaunystėje, nes tuomet lengviau įsimeni informaciją.

Galbūt man prireikė daugiau laiko išmokti ar perprasti, ypač kai reikia mokytis anglų kalba. Bet kai žmogus labai nori, jis gali padaryti viską. Dabar tikrai drąsiai tai galiu sakyti.

Negi per tuos dvejus metus nė karto nepasakėte: "Velnias mane nešė į tą galerą..."?

Tikrai ne. Jei būčiau norėjusi, turėjau visas galimybes daryti pertraukas tarp pusmečių. Tačiau man norėjosi viską daryti vienu ypu. Ir mokiausi, ir diplominį darbą rašiau vienu metu.

Ir dar vadovavote įmonei...

Viską įmanoma suderinti. Kol nepradedi, atrodo, kad iš viso neturi laisvo laiko - tik krūvas darbų ir rūpesčių. Bet kai viską suplanuoji, laiko sąvoka išsitempia iki begalybės.

Gavote diplomą - ir...?

Ir nieko. Jis tikrai neapvertė mano gyvenimo aukštyn kojom. Mano tikslas buvo ne diplomas ar noras keisti profesiją. Aš važiavau ten dėl žinių ir aplinkos pakeitimo...

O praktiškai radote ką pritaikyti savo darbe?

Be abejo, ypač daug ką pritaikiau iš rinkodaros srities. Aš taip entuziastingai kalbėjau apie mokslus, kad dvi mano pusseserės irgi baigė tą patį universitetą, o vienas kolega studijuoja dabar. Tai daug gilesnės žinios nei tu gauni, kad ir aukščiausio lygio, bet trumpalaikiuose kursuose.

Dažnas pasiguostų, kad studijuoti vyresniame amžiuje trukdo šeima, vaikai, finansinės galimybės...

Žinoma, studijuodamas turi atsisakyti asmeninio gyvenimo. Gali kilti konfliktų šeimoje. Mano kurse buvo nemažai vyrų, kurių žmonos augina vaikus, o jie tobulėja. Bet buvo ir moterų, kurios, išėjusios motinystės atostogų, savaitgalius skirdavo studijoms.

Kalbant apie pinigus, tai, žinoma, nemenka investicija. Betgi investuoji į save.

Daugelis garbaus amžiaus žmonių linkę padejuoti: uždarbis mažas, darbas nemielas, bet ką čia bepakeisi...

Nieko panašaus. Reikia tik iš tikrųjų norėti, o ne norėti norėti. Daugelis sėdi ant sofos ir nori geresnio gyvenimo, bet nieko nepadaro, kad kas nors pasikeistų.

Dar turite planų ko nors mokytis?

Šiuo metu tik planuoju atgaivinti anglų kalbos žinias.

Sakoma, kad geriausias mokytojas yra pats gyvenimas...

Gyvenimas yra labai geras mokytojas, bet reikia ir žinių. Deja, pas mus žmogaus patirtis dar nėra pakankamai vertinama - kaip užsienyje. Dabar Lietuvoje labai ryškus jaunystės kultas. Kol gyveni, tau reikia visko. Ne veltui tokie anšlagai į trečiosios kartos universitetus. Mane taip džiugina, kai pražilę senoliai susirenka klausytis paskaitų. Tai rodo vidinį žmogaus poreikį tobulėti ir bendrauti. Juk ir aš studijų metu gavau neįkainojamą dovaną - susidraugavau su moterimi, kuri visą laiką gyveno kitoje gatvės pusėje. Jei ne studijos - ko gero, būtume ir nesusitikusios, o dabar esame puikios draugės. Mokslai atveria tokių galimybių, kokių net neįsivaizduojame.

Informacija

Vyriausias Lietuvos aukštojo mokslo absolventas - 83 metų palangiškis Juozas Norkus. Jis ketverius metus kartu su jaunuoliais krimto evangeliškosios teologijos mokslus Klaipėdos universitete ir šių metų birželio pabaigoje gavo pirmąjį savo gyvenime bakalauro diplomą. Deja, J. Norkui taip ir nepavyko įgyvendinti savo gyvenimo svajonės - tapti kunigu. Šį rudenį jo gyvybė užgeso.

Šiuo metu Klaipėdos universitete dieninėse studijose kartu su jaunimu mokosi 44 studentai, kurių amžius jau per 40 metų. Daugiausia iš jų studijuoja magistrantūrą - 33 studentai.