Vita ir Saulius Aluzos: maži angelai tėvams sparnus užaugina...

"Tėvai mane taip auklėjo, o paskui pats ieškai to gyvenimo tiesų, pats atrandi, ir man tikėjimas yra labai svarbus, - sakė Vita. - Kai švenčiame Kūčias, ir ant kukliausio stalo visada būna dvylika patiekalų. Kaip augantiems vaikams persiduos mano tikėjimas, nežinau, bet mane jis stiprina visą gyvenimą. Man ir "šliūbas" bažnyčioje buvo labai svarbus."

Sau skirtąjį Vita susitiko savo vaikystės namuose. Ji dar buvo paauglė, kai su tėvais susipykęs keleriais metais už ją vyresnis Saulius nusprendė įrodyt, jog jau yra vyras, gali gyvent savarankiškai, ir išsinuomojo kambarį antrame aukšte. Mergina prasilenkdavo su juo, parvedančiu šeimininkės dukrą iš darželio, jiedu pasilabindavo "be emocijų". Sako buvusi drovi ir kukli: po darbo vaikų darželyje Vita skubėdavo į mišias Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje. Buvo regėjusi ir tamsiąją gyvenimo pusę, tad mintis tapti vienuole nebaugino.

"Jau tada buvau įsitikinus, kad specialiai meilės ieškoti nereikia; gyvenime yra tau skirtas laikas sutikti tą vienintelį. Net jei sutiktum netikėčiausioje vietoje, jis prošal nepraeis." Įvyko lemtingas gimtadienis, paskui pirmoji juodviejų naktis, po kurios Saulius Vitai pasipiršo. Vyras sakė turėjęs panelių, bet apie vedybas, visokius įsipareigojimus nė nesusimąstydavęs.

Ar Vita jam pasirodė pati gražiausia?

"Ji man gražiausia dabar, po keturiolikos santuokos metų. Būčiau negalėjęs žiūrėt į žmogų, kuris man atšiaurus ar priešiškas. Vita man "dūšią" rodė. Mudu sutapome, papildėme vienas kitą", - atsakė Saulius.

"Per viso labo tris draugystės mėnesius mes mokėjome išsakyti ir savo svajones, ir jausmus, mintis, ir viskas vienas kitame patiko. Aš laisvai šnekėjau su Sauliumi, koks svarbus man mano tikėjimas, jo niekada neatsižadėsiu, kad ir kas gyvenime nutiktų, - antrino Vita. - O kompanijose aš juokauju, kad esu "ir prie tanciaus, ir prie ražančiaus". Lovoje tikrai nesu šventoji, aš savo vyrui galiu ir laukinį striptizą pašokti."

Laimė per skausmo labirintą ateina...

"Susipažinę su vyru esam kalbėję, kad normali, graži šeima būtų trys vaikai. Mes irgi augom trys seserys, - pasakoja Vita. - Bet ketvirtasis buvo netyčiukas! Nežmoniškai džiaugėmės, nors pažįstami kvailino: "Ar akmens amžiuj gyvenat?", ir vos ne nėštumo nutraukimo klinikos adresą bruko... Et, davė Dievas duonos trims burnoms, duos ir ketvirtai. Nežudysiu! Kai septyneto su puse mėnesio nėštumo žiūrėjo mane echoskopu, daktaras neiškentė: "O, kokia ryški vaisiaus lytis! Netikit, kad pagaliau bus berniukas? Aš jums nuotrauką padarysiu". Bet Saulius patikėjo tik kai savo akimis sūnų išvydo. Čia jau nebe šykšti vyriška ašara..."

"Aišku, baisiai atrodžiau per tas gimdymo "golgotas"; kai skausmai prasidėdavo, vyras už rankos laikė išsigandęs pamėlusio mano veido. Jaudinosi - toks įspūdis, kad gimdom kartu. Norėjau, kad vyras matytų, kaip jie iš skausmo ateina... Juk ir namuose kasdien nebūni gražus blizgutis... Ir Saulius sakė: "Jau labiau tave mylėt neįstengčiau". Jis kalbėjosi su vaikais, kai jie dar įsčiose glūdėjo."

Išbandymai užgrūdino

"Vos pirmagimei į šį pasaulį atėjus, gydytojai paprašė manęs pasirašyti sutikimą operacijai. Tuomet man iš atminties išniro girdėtas neįprastas Otilijos vardas, vėliau supratau - lemtingas. Dovanų gavusi knygą "Šventųjų gyvenimai", sužinojau, viena jų, Otilija, gimė akla, bet krikšto metu praregėjo.

Kai kunigas Santariškių ligoninės reanimacijos palatoje, po pirmos naujagimės operacijos ją krikštijo, sakė, per gyvybės sistemą palaikančius laidus mažylės beveik neįžiūrėjo. Tada daktarai, patys netikėję išgijimo stebuklu, prasitarė: "Jūsų dukra antrąkart gimė".

Trejus metus gyvenome ant ratų, važinėjome į Vilnių. Saulius nuolat irzlią, verkiančią mergytę ant rankų nešiojo kaip gyvą skausmo kamuoliuką. Septynetą sudėtingų operacijų Otilė jau ištvėrė. Kai sukako treji, krepšininkas Marčiulionis sumokėjo amerikiečiams gydytojams už dešimties vaikų iš Lietuvos operacijas. Ir tuomet mūsų gaji kaip gėlė Otilija pasidarė judri, tikras vijurkas; kaip berniūkštis tvoromis karstėsi. Dabar, paauglė, ji mąslesnė, jautri, - Vita tikino ir anuomet nepuolusi į paniką. Visuomet ją palaikė tvirtas tikėjimas: vaikas gyvens! - Tas išbandymų skausmas užgrūdino. Kiekvienas žmogus savą kryžių neša. O mūsų tuo lengvesnis, kad turėjom viltį, ir bėda nėra neištaisoma."

Kai po penkerių metų Vita vėl pastojo, pažįstami protino: "Ar tau nebaisu invalidą pagimdyti?" Moteris nė akimirką nesuabejojo, kad pagimdys sveikutėlį kūdikį. Juk ir Dievui buvo įžadus davusi; vienas jų - visą gyvenimą laikytis blaivybės. Ji sako, kad Paulius - gyvasis sidabras, tik nuleisk akis, tuoj ropščiasi ant sekcijos, vis ką konstruoja, įjunginėja. "Jis man tris mergaites atstoja. Kai draugės mane pamalonina, girdi, kaip figūrą išsaugojau, atsakau: "Auginkit keturis vaikus, ir nereikės sporto salės anei stadiono". Visą dieną lekiu, bėgu, man net kvapo lopšinei padainuot pristinga, tai tik apkamšau vaikus, ir - labanakt! O kai mergytės įsisiautėja, gražiuoju nepavyksta susitart, nesiardau, nekeliu balso, sakau: "Atsiprašau, bet turėsiu jums per sėdyniukę pliaukštelti", - juokiasi Vita.

Svajonių sodo bitėms dūzgiant

"Mano žmona liežuvėlį šmaikštų turi, man to iškalbingumo trūksta. Kai aš prie vairo sėdu, sakau: "Tu gide būsi, ir niekur nepasiklysim", - sako Saulius. Jis mat verčiau klaidžios dvi valandas, bet kelio nepasiklaus.

Šiaip prisipažįsta esąs namisėda. Kai dirba uoste kranininku, įsisvajoja ne apie alaus bokalą su draugais, bet... apie namiškius, visų jų ilgisi. "O kad ten tylos, ramybės pasigesčiau; juk nežinau, kas tai yra", - juokauja tėtis. Kai vaikai dar ir šuniuką parsinešė, užsirūstino, bet kitą dieną pats įniko Rudžiu rūpintis.

"Jau manyje verda noras ištrūkt iš namų rutinos, darbo pasieškot, - susimąsto Vita. - Kartais, nors nesu skeptikė, negaliu garantuot, kad vyras bus ištikimas man ligi grabo lentos; tokie dalykai neprognozuojami, matau, kaip kitiems gyvenimas šunybių iškrečia. Tada pajuokauju: "Eik, eik kur kojos neša, aš tokia galinga moteriškė - viena neprapulsiu!" O kai vyras supykęs tyli, tai tik iš pradžių mane tai siutino, dabar griebiuosi darbų, o paskui kaip laputė sėlinu: "Na, ar tau "bžykas" praėjo?" Tada jis mane vedasi į prekybos centrą, ir, merkdamas akį, siūlo išsirinkti geidžiamą daiktą, aišku, proto ribose, - krizena Vita. - Mes vaidybiškai nemurkiam: "Pumpurėli mano", o už akių: "Ak tu, velnio pusė"...

Ji tikina, jog juodu nesą "vaikų poreikių maniakai": "Ir save reikia truputį mylėti. Mudu mėgstame pabėgti nuo vaikų ir tiesiog pasivaikščiot po miestą. Aš sakau, reikėtų mums kartą viešbučio numerį išsinuomot, kad ligi valios žvakių šviesoj prisišoktume. Ir nematytume tų pakampėse išsislapsčiusių vaikų šešėlių. Beje, pokyliuose aš galiu rangytis, nors ir kankaną šokti; vyras tik žiūri ir į barzdą šypsosi. Ne kaip kiti, tuoj pasivedės žmoną į šoną ir bara: "Tu elgies kaip šiokia anokia". Saulius manimi pasitiki. Žino, kad savo laimės į trumpalaikę pagundą neiškeisčiau. Tiesiog jis mano žmogus, o aš - jo".

Vita ir Saulius Aluzos prisimena, kaip dešimtųjų vedybų metinių proga ištrūko dviese į Slovėniją, į Tatrus, ir tose kalnų viršūnėse įkopė į naujas savo meilės aukštumas. Dabar svajoja apie kelionę į Egiptą. "Vaikai sparnų nepakirpo. Kai jie paaugs, mudu nebūsim dar tokie seni ir sugriuvę", - kalba Saulius.

Ir dar: jiedu svajoja apie sodybą, ne kokį nuošalų vienkiemį, o savus namus, aplink kuriuos gyvenimas virtų. Įsirengsią savo kiemą, savo žydintį sodą su dūzgiančiom bitelėm. Nors, apie tai kalbant, moters akyse sužvilga ašaros: jai gaila būtų palikti tą savo užgyventą erdvę. Tas sienas, kurias per tiek metų abu mūrijo, gludino, puošė. Kurias vaikų rankutės nučiupinėjo, neregėtų gėlių raštais išpaišė...