Virginija Kochanskytė "Viso pasaulio neišgelbėsi, bet gali pabandyti"

Kiekvieną dieną Kambodžoje nuo ligų miršta 100 vaikų, iš 100 000 gimdyvių - 461 moteris. Skurdžiausioje Azijos valstybėje įvyksta 40 000 beprasmių mirčių kasmet. Daug žmonių badauja, juos skina AIDS. Kaip mes galime jiems padėti?

Pirmą kartą Lietuva vykdo tokį didžiulį tarptautinį projektą drauge su Norvegija ir Danija. Spalio 7 dieną bus renkamos aukos, o tam reikia viešumo, todėl projektui "Už kiekvieną vaiką" buvo pasitelkta televizija. Turėtume suprasti dramatizmą, kaip gyvena aplankyto krašto vaikai.

UNICEF organizacija atėjo į Lietuvą, kai mes prisijungėme prie Jungtinių Tautų, ir visai nepastebėjome, ką ji mums davė, tarkime, juoduotą druską. Dabar mes tapome šalimi donore.

Kambodžoje jau nemažai darbų padaryta, bet jeigu paprasto žmogaus paklausi, kokios pagalbos tikėtųsi iš jam nežinomos organizacijos, jis atsakytų: "Kad padovanotų man karvę."

Geros valios ambasadoriais renkami iškilūs kultūros veikėjai, politikai, buvę šalių prezidentai. Kaip ja tapote jūs?

Vykdomoji direktorė turėjo tarybai pristatyti kandidatą, ir žinomi žmonės - žvaigždės atsisakė pasirašyti, liudyti, kad ta misija - padorus, tikras dalykas. Žmonės turi įvairių vidinių priežasčių. Aš iš pradžių įsivaizdavau, kad svarbiausia - rinkti pinigus, bet tai - UNICEF komiteto uždavinys, o man teko būti "veidu". Aš daug keliauju su įvairiais renginiais po Lietuvą, vadinasi, galiu nešti žinią.

Iš daugelio renginių tautiečiai įsiminė britų kino legendos sero Rodžerio Mūro viešnagę. Išgarsėjęs filmu apie agentą Džeimsą Bondą šis žmogus rūpinasi pasaulio vaikų teisių ir gyvybės apsauga. Man teko organizuoti susitikimus, režisuoti renginius, dalį - su Almos Adamkienės fondu. Pamačiau, kad šis Gerosios valios ambasadorius tiki idėja, ir tuoj perpratęs situaciją, imasi veikti. Paaiškėjus, kad esu aktorė, skaitau poeziją, jis iškart pasiūlė įgyvendinti projektą - atvežti į Lietuvą garsius pasaulio muzikantus, ir čia pat ėmėsi skambinti kažkam iš jų.

Man teko organizuoti Geros valios ambasadorės, Danijos princesės Aleksandros Kristinos susitikimą su šalies verslininkėmis Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tačiau kad susitikinėtum su pasaulio didžiūnais ir karaliais, turi būti pasaulinio garso žvaigždė.

Papasakokite apie kelionę į Kambodžą.

Tai buvo užduotis suvokti, kas yra misija, ir atvežti žinią iš skurdaus krašto, kuriam reikalinga pagalba, savo akimis tai pamačius. Dideliai daliai skeptiškų žmonių pasitarnavo dainininko, žurnalisto ir laidų vedėjo Marijono Mikutavičiaus dalyvavimas misijoje, tai, ką jis liudija, patyręs savo kailiu.

Skrydis truko 14 valandų. Iškart užklupo tvanka ir drėgmė. Keturias valandas surijo vizų tvarkymas, nes azijiečių pasaulis mažiau civilizuotas, ir pasitikėjimo žmonėmis daug mažiau, o daugiau chaoso ir visokių kitokių jėgų. Pnompenyje atsidūrėme vėlų vakarą, dairėmės į prabangius rūmus, šalia kurių driekėsi košmariški lūšnynai. Sostinės centre, didžiuliame architektūros paminkle įsikūrę narkotikų prekeiviai. Keliaujama motoroleriais, prie kurio yra karietaitė keturiems žmonėms, šviesoforų nematėme, eismas nereguliuojamas. Tie mūsiškiai, kurie ryžosi kavinėje užsisakyti egzotiškų patiekalų, liko nevalgę.

Kitą rytą nuėjome į UNICEF atstovybę, ir leidomės į šiaurės rytus, Kratie provinciją - tokiais galingais džipais, kad pasidarė nejauku. Bet išbandę kelius supratome, kad organizacija negali švaistyti pinigų nepatikimoms mašinoms. Pataikėme į liūčių sezoną, ryžių laukai tyvuliavo purviname vandenyje. Daugybė vabzdžių, kurie bemat sugeltų, jei ne purškikliai. Gražaus peizažo ilgai nematėme, visur - vargani, nesišypsantys žmonės, basi iki kelių brenda per laukus su buivolais. Vaikai ne tokie, kokius mačiau Indijoje, kai švietėsi griaučiai, bet labai liūdni ir anemiški. Drabužių jie turi vos vieną pamainą, baldų neturi, nameliai pastatyti ant aukštų medinių kolonų, kai kurios jų, kad nepūtų, betoninės. Valgį verda ant ugniakuro, kambarys - viena ilga patalpa, grindyse ir sienose - skylės, tik stogas sandariai uždengtas nendrėmis arba čerpėmis, vienas kitas - skardinis. Turi valtis. Aplink namą iškasti grioviai, kuriuose glitus, sunkiai nuplaunamas molis, ten laikosi per liūtį subėgęs vanduo. Kažkurios pasaulio organizacijos rūpesčiu iškasti šuliniai, bendri visam kaimui. Visa bendruomenė stato namą, bet medžiagas žmogus turi nusipirkti pats. Elektros dažname name neradome. Nėra papročio turėti kapines, velionių kūnai sudeginami.

"Viso pasaulio neišgelbėsi, bet yra, kam padėti gali", - sakė UNICEF Gerosios valios ambasadorė Virginija Kochanskytė

Kaip atrodė skurdžiausia kaimo šeima?

Mažas namelis - pavėsinė, viena siena iš nendrių ir stogas - kaip užmestas skuduras. Beviltiškiausia, kad šeima neturi žemės. Po režimo griuvimo kambodžiečiai visi gavo žemės, bet dėl bado ją pardavė, nepagalvoję, kad be jos negalės išgyventi. Tie žmonės prižiūri giminių karvę, kuri laukiasi telyčaitės, šią jiems padovanos.

Šeimos galva - našlaitis, žmona irgi jokio palikimo neturi, augina keturis vaikus, viena mergaitė serga sunkia inkstų liga. Vaikų buvo šeši;vienas jų vaikas nuskendo, kitas mirė dėl širdies ydos. Tėvai yra samdomi darbininkai, geras dienos atlyginimas - 3 doleriai. Vyresnėlis vienuolikmetis prižiūri broliukus, verda valgį: rytą, pietums, vakarienei - ryžius, ir nieko daugiau. Jeigu augina vištytę arba paršelį, dažniausiai parduoda, nes paskerdus mėsa bemat sugenda.

UNICEF apmokėtų mergaitės vizitą pas gydytoją, bet tėvai negalėtų pasilikti ligoninėje. Susitaiko su likimu: bus, kaip Dievas duos. Nėra kam prižiūrėti kitų vaikų, nuolat turi dirbti.

Mokykla jiems nėra svarbi, paklausėme, ar smalsi aštuonmetė eina į mokyklą, jos mama kaip niekur nieko pasakė, kad pamokas mergaitė paprastai pramiega.

Būdama nėščia moteris galėjo gauti geležies savo ir vaikų sveikatai, kad nesivystytų mažakraujystė, vaikai galėjo būti paskiepyti. Juos žudo lengvai išvengiamos ligos, viduriavimas ar plaučių uždegimas, nes vaikai gimsta labai silpni dėl vienodo maisto - ryžių, kartais pagardinamo pasigauta žuvimi. Kai aplankėme šeimą, atsikėlusią iš didesnio miestelio, moteris pasakojo gyvenusi šalia ligoninės, ir susižinojusi, kad jai priklauso keturi vizitai pas gydytoją, nemokamai - geriama geležis.

Ar nekilo spontaniškas noras duoti šeimai kokį drabužį, pinigų?

UNICEF principai leidžia palikti knygutę, pieštuką, lėlę ar saldainį, muilo, bet ne pinigų. Buvo nuostabi istorija. Viena iš grupės norėjo duoti pinigų, bet turėjo atsiklausti lydinčių dviejų UNICEF atstovų.

Mes nusivedėme skurdžiosios šeimos berniuką į kaimo parduotuvę, kad išsirinktų, ko labiausiai nori, bet ką. Vaikas pirmiausia bedė pirštu į ryžius, nes tą dieną namuose jų nebuvo. Supratome, koks jis alkanas. Nupirkome 5 litrų aliejaus indą, druskos, cukraus, tirpų gėrimą ir ryžių makaronų, lengvų sausainių. Kai nunešėme maisto atsargų mėnesiui šešių asmenų šeimai, mamos akys paplūdo dėkingumo ašaromis. O dvi mergytės paėmė sausainius, apsikabino ir taip skaniai juokėsi... Tai mačiau pirmą kartą per penketą viešnagės dienų.

Supranti, kad duoti pinigai nieko nepakeičia, o dar jeigu vyras išgeria. Kur neviltis, žmonės svaiginasi namine degtine, rūko.

Reikia manyti, motinos naujagimio nemaitina krūtimi?

Todėl vaikai ir yra anemiški ir nejudrūs, nes mama yra neprivalgiusi. Moterys nežindo vaikų, tad vyko mokymai, kaip tai daryti ilgiau ir laikantis higienos.

UNICEF su Kambodžos vyriausybe derina, kas būtų svarbu, ir plačiai įgyvendina tokius projektus, kaip skiepai, vitaminai, kontraceptikai, švarus geriamas vanduo motinoms ir vaikams. Butelių švaraus vandens niekas neveža, kuria įrengimus, yra cheminių medžiagų, kurios iškart užmuša visas bakterijas.

Reikia daug jėgų, kad įtikintum moteris negimdyti namuose. Keliasi valtimi nepaprastai plačia sraunia ir grėsminga upe, net nesimato kito kranto, ir jeigu kils audra, pradės gimdyti valtyje. Jeigu neturi motorolerio, pasiskolini iš kaimynų, kad nuvažiuotum gimdyti, ir pradedi gimdyti ant jo, veikia prietarai, kad tą transporto priemonę teks sudeginti ir atpirkti naują. Sukrėtė, kai mačiau vyro vairuojamą motorolerį, už jo sėdinti moteris laikė mažytį vaikelį su prijungta lašine.

Būti Kambodžoje ir nepamatyti šventyklų - nuodėmė.

Puošniame San Riepo mieste mačiau šventyklas, buvome netoli Ankoro. Tauriųjų metalų, prabangos jose nerasi. O juk nuo 8 iki 12 amžiaus klestėjusi turtinga, galinga khmerų kultūra neleido badauti, buvo sukurta gera kanalų sistema, vėliau sugriauta. Anuomet šalyje buvo įsigalėję trys skirtingos religijos, ir visoms šventykloms užteko erdvės.

Trys mūsų aplankytos šventyklos neiščiustytos, mums, vakariečiams, šiek tiek grožio ir yra tame apleistume. Po truputį šventyklos ir jų daugybės dievų statulos restauruojamos. Vienoje matėme dailininkus tapant fantastiškas freskas.

Atvažiuoja budistai ir kitų tikėjimų piligrimai, laisvi turistai, gyvena nuostabiuose viešbučiuose su baseinais, gėlynais, aptarnaujami azijiečių. San Riepe matėme namų su įstiklintais balkonais, buvo aišku, kad ten įrengti kondicionieriai. Gyvenimas verda arčiau kelio. Už miesto prasideda molinas žvyrkelis, kurį nuolat išplauna liūtys. Pakeliui gali atrasti naują, "naujųjų kambodžiečių" namą, kuris yra pakeltas ant mūrytų kolonų, su mūrine tvora, kiemą, išklotą plytelėmis, didžiulius vazonus su žydinčiais augalais. Pirmame aukšte negyvenama, įrengti sandėliai. Bet pavažiuoji penketą kilometrų, atsiveria necivilizuotos džiunglės. Man ne kartą norėjosi guminėmis pirštinėmis surinkti šiukšles aplink namus, bet supranti, kad tai beviltiška, žmonėms nebelieka sveikatos niekam kitam, kaip išgyventi. Grįžta išvarginti saulės ir darbo.

Mums siūlė aplankyti kaimą ant vandens, bet mes supratome, kad tai kaip kokios Rumšiškės, ir kam važiuoti, jeigu liūčių sezoną važiuodami palei upes, matėme užliejamus kaimus.

Kambodžiečiai - gražūs žmonės su tarsi teptuku išpaišytomis akimis ir lūpomis, subtilių bruožų.