Virginija Kochanskytė: "Aktorių energija galėtų susprogdinti"

"Jeigu jautiesi labai vienišas, akistatoje su žiūrovu atrandi bičiulių, sielai artimų žmonių", - sakė kino, teatro ir poezijos spektaklių aktorė Virginija Kochanskytė, kuri šiuo metu filmuojasi naujame LNK seriale "Pavogta laimė" - įtempto veiksmo meilės istorijoje. Lietuviškame seriale aktorė pasirodys pirmą kartą. Čia ji atliks Eugenijos - valdingos mamos ir dramatiško likimo moters, kurios vyras nusikalstamo pasaulio šulas, vaidmenį. Serialą išvysime jau po Naujųjų metų.

Ar jau prasidėjo kalėdinių renginių maratonas?

Nacionaliniame operos ir baleto teatre režisavau ir vedžiau fantastišką renginį. Pakviesta Lietuvos nacionalinio komiteto atvyko Danijos princesė, Jos Ekscelencija Aleksandra Kristina. Mes su norvegais ir danais vykdome projektą remti Kambodžos moteris ir vaikus iki penkerių metų, nes tame regione yra didžiausias mirtingumas. Aš esu Lietuvos nacionalinio komiteto Gerosios valios ambasadorė Lietuvai; tokia mano misija. Dalyvavau princesės susitikime su mūsų verslo moterimis ir kartu valgėme priešpiečius.

Kaip ir kodėl pasinėrėte į poezijos spektaklius bei skaitymus?

Natūraliai, nes iš vaikystės buvau skaitanti mergaitė. Man, Kauno priemiesčio vaikui, knygos buvo gyvenimo mokykla ir langas į pasaulį, žmonių sielų gyvenimus, tolimus kraštus. Užaugau ant Neries kranto, gyvenome pas mamos tėvus. Kaimiška troba, tvartai, arkliai, karvės, kiaulės ir vištos, daržų laistymas, tai romantikos nebuvo per daug. Tada nebuvo, ačiū Dievui, televizijos, tik vėliau diedukas nusipirko televizorių ir savaitgaliais leisdavo pažiūrėti.

Poezijos skaitymas jums - kaip lakštingalai giesmė?

Iš prigimties turiu gerą atmintį, gerai "pastatytą" balsą. Mokyklos scenoje skaitydavau eilėraščius mamai, Tėvynei. Taip aš, uždaras vaikas, atsidūriau scenos erdvėj, kurioje gerai jaučiuosi. Po aštuonių klasių studijavau pramoninę civilinę statybą, nes diedukas nuomavo kambarius ir ten gyveno Politechnikos instituto studentai - linksmi, grojo akordeonu, dainavo. Augau be tėvelio, mama augino mane su broliu, galvojau, kad dvidešimties rublių stipendija labai pagerins mūsų gyvenimą. Ačiū Dievui, visą gyvenimą man labai sekėsi su žmonėmis. Norėjau vakariniame studijuoti architektūrą. Bet kurso vadovas pasikvietė pirmūnę į laboratoriją ir klausia: "Tu man pasakyk, ar tau tikrai patinka šokti?" Taip, aš lankiau šokių būrelius. Patylėjo ir sako: "Tai tu eik ir šok, o namus bus kam statyt ir be tavęs."

Kaip su visa siela jus pasiglemžė aktorystė?

Fantastiškas "Suktinio" šokių vadovas Algis Jurgelevičius statydavo žemaitiškas vakarones, kur reikėjo ne tik šokti, bet ir vaidinti, pasakėčias skaityti. Tais metais į konservatoriją neįstojau, nors lėkiau tekina. Bet tais pačiais metais Kauno profsąjungų rūmuose vaidinau literatūriniame teatre, kuriam vadovavo šviesios atminties Giedrius Mackevičius, garsaus mimo Modrio Tenisono trupės narys. Buvome pantomimos teatro vaikai. Taip atsidūriau talentingų, kūrybingų žmonių erdvėje. Žinai, kokią jie man davė gyvenimo pamoką? Turi pats susikurti savo gyvenimo universitetus, tu nori būti kažkuo - ir kurk pats save. Kartu su jais studijavau pasaulio dailę ir muziką, naujų genijų kūrybą, pavyzdžiui, kompozitoriaus I. Pandereskio.

Kai antrą kartą stojau į aktorinį, buvo didžiausias konkursas, bet aš nieko aplink save nemačiau, nedėdama pastangų, žinodama, kad pavyks. Profesorė Irena Vaišytė mane prisiminė, priėjo, paėmė mano rankas į savąsias ir paklausė, kas man yra teatras. Atsakiau, kad - bažnyčia. Buvo puikus kursas, paskui išvažiavome į Šiaulių teatrą su Olegu Ditkovskiu, Sauliumi Bareikiu, Nijole Oželyte. Ten kultūrinis gyvenimas nebuvo aktyvus, o kai ko pradeda trūkti, pradedi dairytis. Per vienas gastroles išėjo kalba su Jonu Vaitkumi ir jis pakvietė į Kauno dramos teatrą.

Kokie serialai jums patinka?

Turiu prisipažinti, kad žiūrėjau juos viena akimi. Labiausiai apsidžiaugiau, kai atsirado lietuviški serialai dėl to, kad lietuvių aktoriai gavo kūrybinio darbo ir gali išsaugoti profesionalumą bei iš savo profesijos išgyventi. Juk taip mažai dabar teatrai gastroliuoja, gerai, kad Kaunas turi festivalį, gali bent po vieną spektaklį pamatyti, o Klaipėda to neturi. Nematai aktorių. Nebent televizijoje. Apsidžiaugiau matydama savo kartos ir vyresnius aktorius. Sekiau pirmąjį serialą "Giminės", dabar visai netyčia pamačiau seriale "Mano mylimas prieše" Janiną Matekonytę, Ireną Kriauzaitę, Vaivą Mainelytę, ir džiūgavau, galėdama praleisti pusvalandį su tais žmonėmis, kurie man artimi, su kurias bičiuliavausi.

Kaip jaučiatės gavusi antrą vyrą, su kuriuo gyvenate seriale?

Su tuo antru vyru kol kas nedaug būnu, nes jis ligoninėje po avarijos ir aš tik jį lankau. Bet labai džiaugiausi sužinojusi, kas jį vaidins. Kol kas negaliu sakyt pavardės, bet tai - mano kartos aktorius, su kuriuo vienu metu studijavau. Malonu, kad tai labai energinga, jauna grupė: režisierius, operatoriai. Kaip būna, serialo dar ne visos serijos parašytos, jos pakeliui, personažas tik kuriasi, nematai finalo, bet režisierius Mantas Verbiejus suteikė pasitikėjimo savimi.

Ar Eugenijos, nusikalstamo pasaulio šulo žmonos vaidmuo labai tolimas jūsų charakteriui?

Savo gyvenimo būdu aš esu kito pasaulio žmogus. Ji daugiau yra namų žmogus, turi tris vaikus ir žiūri, kad namuose būtų tvarka, darna, kad vienas kitą gerbtų, mylėtų. Jai darbas nėra svarbu, ji yra žmona ir mama.

O kaip ištveriate vienas kitą ir kūrybines krizes su tikruoju sutuoktiniu - skulptoriumi Arūnu Sakalausku?

Puikiai. Arūnas yra menininkas iš didelio pašaukimo, supranta kitą, kad jam irgi reikia erdvės ir laiko, išgyventi savo kūrybinį potencialą. Tai, ką sako širdis, skulptorius į akmenį sudeda, o artistas gali susprogdint namus savo energiją ir sproginėja iš vidaus, nes ji į nieką apčiuopiamą nepereina - tik į orą, į kitus žmones, į Arūną.

Iš ko semiatės syvų vaidmenims - iš gyvenimo sukrėtimų, vaizduotės, stebite kitų žmonių elgseną?

Iš visur, iš visko, ką išvardinote. Ir iš knygų, savo patyrimų, šeimos draugų istorijų, pagaliau - iš viešų istorijų, spektaklių. Žiūri kaip į dramos kūrinį, kuris tave turi paliesti, sujaudinti, įpūsti minčių, ką atverti, bet iš kitos pusės kaip profesionalas matai, kaip vaidina. Semiesi ir iš vidaus, ir iš išorinės erdvės.

Aktorius gyvena daugelio žmonių gyvenimus?

Tuo metu, kai kuri personažą, iš dalies taip yra, nes tą akimirką turi įšokti į kito žmogaus marškinius. Bet nuo savęs niekur negali pabėgti, galbūt akcentuoji ir į paviršių ištrauki tam tikrą dalį, kas labiau atspindėtų tą personažą, o kitos tavo nuosavybės pasitraukia į šalį. Žiūrint, kokias programas darau - kamerines, literatūrines. Dabar I. Simonaitytės bibliotekai padariusi programą įrašiau kompaktinę plokštelę apie daktarą Vincą Kudirką; man buvo toks jausmas, kad aš jį net suvaidinu per literatūrą ir jo kūrybos ir gyvenimo kelio, faktų interpretaciją.

Rūpinatės mirusio brolio vaikais; ar vaidmuo seriale paaštrino motinystės instinktą?

Taip susiklostė gyvenime, kad aš vaikų nesusilaukiau. Mano vyras iš pirmos santuokos turi sūnų, bet jis mūsų namuose apsigyveno tada, kai pradėjo studijuoti. O mano brolio vaikai buvo arčiau, nelabai lengvai klostėsi jų gyvenimas, tai kaip mama mokė, gyvenome kartu, mokėmės viskuo dalintis. Norėjosi jiems suteikti galimybę mokytis, pažinti.

Kokius žemiškus užsiėmimus mėgstate?

Mhm... Bendrauju su žmonėmis, keliauti labai patinka. Dabar turime kotedžą, tai abudu su Arūnu užsikrėtėme žemdirbyste. Šalia yra nedidelis žemės plotelis, galvojome, kuo jį užpildyti, ir nusprendėme rožėmis užsodinti. Rožių namas - gal iš anglų romanų ar prancūziškų filmų...

Pradėjus rodyti serialą, susilauksite dar daugiau meilės ir dėmesio. Kaip aktorių veikia pripažinimas?

Puikiai. Oskaras Vaildas yra pasakęs, kad teatro nėra be žiūrovo. Aišku, išeini ne dėl to, kad patiktum. Bet jeigu esi labai vienišas ir ilgiesi bičiulių, staiga atrandi bendraminčių, artimų savo sielai žmonių ir jie tai pasako, arba padėkoja, kad tu juos sustiprinai, suteikei vilties, bent jau dovanojai gerą vakarą - kas gali būti gražiau? Tu tą padarei per kūrybą, visu kūnu ir siela sukūrusi tai. Aktoriaus kūrybos momentas yra žiūrovo akivaizdoje. Dailininkas stovi prie drobės, o aktorius dirba čia ir dabar, akis į akį su visais.