Virginija Giniotytė skulptūrišką baldą palygina su naminiu gyvūnu: "Tai lyg mieli namų gyventojai". Jaukumo namams menininkė siekia sukurti savo kūryba. Šiuo metu su žaismingais V. Giniotytės interjeriniais objektais galima susipažinti apsilankius parodoje Klaipėdos galerijoje.
Viskas labai paprasta. Tapyba - tai klasika. Visiems viskas žinoma. O man visada norėjosi ko kito... Atmenate tuos laikus, kai buvo poliruotų spintų ir bufetų era? Į kokį butą beužeidavai, visur tokius baldus matydavai. Negražiai atrodydavo tie butai. Tad man visada norėjosi "tikrų" daiktų. Norėjosi labai gražių baldų. Žinoma, iš dalies, matyt, dėl snobizmo. Ir todėl, kad suvoki, kaip iš tikrųjų turi atrodyti gražus baldas. Kadangi rimčiau kurti baldus neturiu galimybės - tai labai sudėtinga - ėmiausi to, ką dabar darau. Ši idėja man labai graži - man patinka tarpinis variantas tarp taikomojo ir grynojo meno. Manau, kita mano paroda bus dar artimesnė tam grynajam menui, t.y. skulptūrai. Man labai patinka skulptūriški baldai. Tai lyg naminiai gyvūnai, mieli tavo namų gyventojai... Jie tau šilti ir malonūs, suaugę su būsto interjeru.
Tačiau grynąja skulptūra užsiimti negaliu. Mane sąžinė užgraužtų, jei kurčiau vien tik grynąjį meną. Siekiu suderinti grožį ir funkcionalumą. Noriu, kad mano kūrinys būtų naudingas. Turiu daug idėjų. Netgi parašėme projektą "Forma+oda interjere" - jei jis "išdegs", bus labai smagu. Gavome finansavimą iš Savivaldybės Kultūros skyriaus. Tai bus respublikinis projektas, ketiname jį įgyvendinti rudenį. Sunku organizuoti, nes, žinia, žmonės sunkiai gyvena, daugelis tegalvoja apie viena - kaip duonytei užsidirbti. Menininkai džiaugiasi, kad atsirado kvailelė, kuri tuo užsiima (juokiasi. - Aut. past.). Vietoje to, kad užsiimtumei kokia nors "chaltūra", lendi į visuomeninę veiklą, o dar ir papildomų priešų, ko gero, įsigysi. Tačiau įdomu. Tai galėtų būti autoriniai baldai, įdomūs erdviniai dalykai. Esu entuziastingai nusiteikusi - manau, čia galima kalnus nuversti. Tai niša. Net galvoju, kad padarysiu gerą darbą, parodysiu dailininkams - "Va, čia jūsų kelias, eikit juo". Tas kelias ne tik geras, bet ir labai naudingas. Man atrodo, žmonės pamažu siekia individualumo, nenori būti standartiški. Žiūrėkit, kaip kiti tempiasi iš egzotiškų kraštų baldus. Ten bambukinis baldas mėtosi kaip nežinia kas. O Lietuvoje - jau egzotika. Vienas iš mano tikslų - atgaivinti odos meną. Dabar retai kuriama iš odos, nes tai labai brangi medžiaga. Aš, kaip odininkė, aktyviai domiuosi šia sritimi ir matau, kaip tai vertinama pasaulyje. Aišku, ir mūsų žmonės kada nors pakeis nuomonę. Tiesiog dabar ne pats geriausias laikas kultūrai.
Kai susimąstau, suprantu, kad labai svarbus yra artimųjų palaikymas. Jei neturėčiau gero vyro, jei reikėtų nuolat galvoti, iš kur gauti pinigų maistui, nė velnio šito nedaryčiau... Puikiai tai suprantu. Bet aš savo sąžinę iš paskutiniųjų prislopinau, manau, vis tiek kaip nors žmogus turi prasisukti. Jei tave kas gali palaikyti, sąžiningai pasinaudok šia parama, kad pakiltum aukščiau. Jei kasdien kasi griovį, kad užsidirbtum duonai, jei daugiau nieko nesieksi - taip visą gyvenimą ir kasi.
Nežinau, ar pelninga - tai tik pradžia. Galbūt apgaudinėju save, bet manau, kad tai bus pelninga ateityje. Taigi, nesu tokia jau ir naivi (šypsosi).
Siaubas, kiek jėgos reikia! Tai totalinis fizinis darbas. Mano ūgis du metrai - na, juokauju, 180 cm - iš tiesų esu labai stipri, galiu lenktyniauti su bet kuriuo vyruku, tačiau vis tiek gerokai pasikankinu. Rankos būna juodos, žaizdotos. Ir vietos bute neužtenka. Kai netelpu kambary, išeinu darbuotis į laiptinę. Atmenu, kai ruošiausi parodai, kaimynė net savo kilimėlį patraukė į šalį, kad klijais neištepčiau, vaikščiojo visi kampais aplink mane. Mano tragizmas - tau niekas negali padėti, nes neturi komandos. Niekas nesupranta, ko tu nori. Aiškini, aiškini, atrodo, suprato, bet... Kiek kartų aš verkiau. Susitinki su meistru, žiūri jam į akis, viską išaiškini. O po kiek laiko ateini ir supranti, kad jis manęs negirdėjo: "eik tu, padarysiu taip, kaip suvokiu, ir bus gerai" pamanė, ir tiek. Tad tenka viską daryti pačiai.
Laimei, yra gerų žmonių. Kartą buvo taip. Prieš parodą reikėjo nuvežti darbų į galeriją, o aš dar klijuoju, sugedo elektrinis grąžtas - negalėjau gręžti. Paskambino galerijos vadovė. Pasakiau, kad nežinau, kas atveš, nes nėra mašinos. Ji atsiuntė Liną ("Senamiesčio" baro šeimininkė. - Aut. past.). Duok, Dieve, jai sveikatos. Ji tokia trapi, bet atvažiuoja, pasiima komodą ir sako, kad viena paneš. Stebėjausi: "Vaikeli, kad aš panešiu, tai dar suprantu. Bet kad tu"... Tačiau Lina susitvarkė. Kitą dieną sutinku ją ir klausiu: "Linute, ar tu gyva?". Mane sąžinė graužė. "Kad žinotumėt, kaip man koją skauda..." - toks buvo jos atsakymas...
Atmenu, kaip jaunystėje gera draugė man sakydavo: "Kam darai tas nesąmones, eik geriau konservuoti pomidorų". Tačiau aš negaliu. Visada buvau tokios nuostatos - jei gali nečiulbėti, geriau patylėk. Jei nesi subrendęs, jei nejauti vidinio poreikio, geriau nekurk. Aš jaučiuosi pakankamai išsisėdėjusi, labai sąmoningai viską darau ir gerai žinau, ko noriu. Manau, niekas negali manęs sustabdyti, nebent stichinė nelaimė. Be to, juokauju, kad man daugiau nieko nebelieka, tik menininke būti, nes Emiliui, savo sūnui, aš nebereikalinga. Jis lanko dailės studiją Jaunimo centre. Kartą atėjau pas jį ir, užsimiršusi, prie visų pasakiau: "Na renkis, saulele, eisim". Emilis užpyko: "Mama, jei dar kartą pavadinsi mane prie kitų saulele"... Ką padarysi, toks periodas. Negaliu visą gyvenimą būti tik mama. Sūnui atidaviau visą save. Gyvenu laikydamasi tokios nuostatos: jei nedirbsi, pasaulis tikrai nesugrius, bet jei savo vaiko nežiūrėsi...
Na, nežinau. Tai skonio dalykas. Ne taip įsivaizduoju savo namus, kaip dabar gyvenu. Tačiau prisitaikau prie situacijos. Jei turėčiau labai didelį namą, norėčiau sodo. Šiuo metu turime mansardinį butą. Labai ilgai jį tvarkiau, grioviau. Supratau, kad remontas yra labai didelis išbandymas šeimos santykiams. Visi pervargę, trūksta pinigų, nėra kur dėtis... Bet gal ir naudingi tokie išbandymai. Pamatai, ar gali su tuo žmogumi dar ką nors daryti, ar jau reikia atsisveikinti.
Mūsų bute penkerius metus kabo Iljičiaus lemputės, nes nesugebu rasti šviestuvo. Bado akis, bet sakau, kad čia toks dizainas (juokiasi). Reikia kontrastų - juk negali viskas būti saldu ir išbaigta. Negaliu gyventi išbaigtame bute. Nenori bet ko, todėl sunku. Namie yra daug atsitiktinių daiktų, nes negali sau leisti visko, ko nori. Tenka ieškoti kompromisų.
Ne, aš ne tokia. Gal ir nesu labai tvarkinga, bet švaruolė. Kai saulė pašviečia, o man peizažas atrodo negražus, nes stoglangis apdulkėjo, iškart bėgu valyti. Kad vaizdas būtų estetiškas.
Kita vertus, nebegaliu būti egoistė. Kai buvau viena, mano gyvenimas buvo visai kitoks. Keldavausi apie 11 valandą. Vilkėdama didelius naktinius marškinius ilgomis rankovėmis, eidavau prie darbo stalo, šiek tiek padirbėdavau, o po to grįždavau į lovą. Dažuotom rankovėm, su kavos puodeliu ir sumuštiniu. Pagulėdavau dar porą valandų. Draugės žinojo, kad iki 11 val. man jokiu būdu negalima skambinti - tai būtų tolygu žmogžudystei. Kai išlipdavau, labai gražiai pasidažydavau, nueidavau į turgelį apsipirkti, susitikdavau su draugėmis. Žodžiu, trindavausi visą dieną. O nuo 23 val. iki kokių 4 val. ryto dirbdavau. Bet ir betvarkė buvo namie... Gyvenimą pakoregavo meilė. Mano vyras ir vaikas negali tokiomis sąlygomis gyventi. Dėl brangių žmonių ieškai kompromisų, ir nieko tame keisto.
Motinystė padaro galą visiems bohemiškiems "bajeriams". Kai gimsta vaikutis, nori būti tokia standartinė... Nori, kad gimtų sveikas vaikiukas, su dviem kojytėm, su dviem rankytėm. Nebelieka jokių "aš kitokia, pas mane turi būti kitaip". Gamta viską sutvarko.
Visada sakau: "Nomedėle, tu mano geriausia draugė". O ji: "Tai tu mano geriausia draugė". Ji yra mano sūnaus krikštamotė, mes labai artimos. Šią vasarą švęsime savo draugystės 20-metį. Esu vyresnė, tad kai pirmą kartą susitikom, ji į mane kreipdavosi "jūs". Mėgstu paerzinti, kai mane sunervina: "Nomeda, atsiprašyk ir nuo šiol kreipkis į mane "jūs"...
Nomeda išties labai talentingas, šiltas ir nuoširdus žmogus. Labai ją myliu. Duok, Dieve, jai sveikatos. Tikiuosi, ji nepritrūks energijos visiems savo tikslams įgyvendinti. Kai prieš penkerius metus iš Kauno persikrausčiau į Klaipėdą, tapo sudėtinga bendrauti - atstumas labai skausmingas. Kai pasiilgstu, ryte įsijungiu televizorių - žiūriu jos laidą.
Žiūriu vien todėl, kad Nomedą pamatyčiau, nes šiaip ta laida man nepatinka. Daug pinigų išleidžiam pokalbiams telefonu. Kai susiskambinam, šnekam nesustodamos. Abi kalbam praktiškai vienu metu, kad sutaupytume laiko. Esame didelės plepės. Kartą viename vakarėlyje susėdome trise: aš, Nomeda ir Edita Mildažytė. Ir visos - nežmoniško plepumo, kaip mes sakom, "kulkosvaidžiai". Kalbam nesustodamos, tik matom, kaip kas nors prieina su taure, lyg ir nori kažką sakyt, bet nutaria geriau nebandyti - nueina...
Rašyti komentarą