Vinsas Janušonis: "Brandos ruduo man brangus..."

Į klausimą, koks yra geriausias vyro sveikatos receptas, kadaise juokais yra taip atsakęs žymiausias vokiečių rašytojas J. V. Gėtė: "Raudonas vynas, karti taboka ir sodri mergina."

O jeigu rimtai?..

Aš visą gyvenimą rimtai sportavau. Mėgau lengvąją atletiką, užsiėmiau sambo imtynėmis, kultūrizmu, žaidžiau futbolą, dar vėliau pamėgau karatė. Sportuoju ir dabar. Namuose turiu įsirengęs mini sporto salę. Be to, prieš penkiolika metų mečiau rūkyti. Neturėjau specialaus stimulo. Tiesiog mečiau, ir viskas.

Jūs, kaip mokslininkas, turite naujausios informacijos apie galimybes ilgiau išlikti sveikam, pailginti gyvenimo trukmę. Pagaliau turite teisę į aukščiausio lygio medicininį aptarnavimą! Gal ruošiatės gyventi mažiausiai 150 metų?

Na, dėl manęs tai nežinia. Pagyvensim - pamatysim. Tačiau jaunesnės kartos atstovai galimybę išgyventi iki 150 metų gali turėti. Statistikos duomenimis, jau dabar Senojo žemyno šalyse yra tokių valstybių (viena iš jų - Ispanija), kuriose amžiaus vidurkis gerokai viršija 80 metų. O mokslininkai šiandien labai atsakingai prognozuoja, jog per artimiausius 20 metų žmogaus gyvenimo trukmė gali pailgėti net iki 200 metų. Kai kurie jų netgi nedrąsiai užsimena, jog apie 2050-uosius naujausių technologijų dėka žmogus galės gyventi ir 800 metų. Ir tai teigia ne fantastai, o rimti šiuolaikiniai mokslininkai.

Štai žymus Lietuvos krepšininkas leidžiasi preparatą, pagamintą iš placentos... Koks jūsų požiūris į tokius sveikatos eliksyrus?

Šis preparatas yra stimuliatorius. Labai panašus stimuliatorius kaip ir, pavyzdžiui, ženšenis. Tačiau jei kalbėtume apie kamienines ląsteles, būtų kita kalba.

Šiandien jau galima iš kamieninės ląstelės klonuoti žmogų. Be to, labai svarbu yra tai, jog taikant kamienines ląsteles ateityje pavyks išauginti vis daugiau žmogaus audinių ar net organų, kurie pakeis pasiligojusius.

Ar didelę jubiliejaus šventę planuojate?

Vakare artimiausių draugų, kolegų ir giminaičių rate, žinoma, žadame pabūti. Tačiau specialiai nieko nekviečiau. Na, o medicinos visuomenės atstovai visada yra labai dėmesingi solenizantams... - šypsosi.

Ką jums reiškia ši sukaktis?

Nesureikšminu, tačiau paminėti, manau, reikia. Ar šis jubiliejus bus kuo nors kitoks? Na, jei palyginsiu su 50 metų švente, tai gal tik tuo, jog žmonių bus šiek tiek daugiau. Dešimt metų - ilgas gyvenimo tarpsnis, tad natūralu, kad pažįstamų ir draugų ratas išsiplėtė.

Ar nekankina būties baigtinumo nerimas?

Aš esu medikas. Dirbęs gydytoju reanimatologu. Esu žmogus, kuris kasdien susiduria su ligomis, mirtimi. Tad mūsų, medikų, mąstymas yra realistinis. Būtent dėl šios priežasties manęs nekankina būties baigties klausimai. Medikai kasdien yra šalia mirties. Todėl apie mirtį nesu linkęs galvoti nei jos mistifikuoti. Mirtis yra neišvengiama.

Už jūsų pečių - 32 metai vadovaujamo darbo praktikos. Jau 28 metus dirbate Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Esate habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, dėstytojas, profesorius. Nuo 2001 m. išrinktas Nacionalinės sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentu. Jei būtų tokia galimybė modeliuoti savo gyvenimą iš naujo, rinktumėtės tokį pat kelią?

Net ir patiems sėkmingiausiems žmonėms gyvenimo ir karjeros kelias nebūna absoliučiai tiesus. Tačiau nepaisant tam tikrų vingių, vis tiek rinkčiausi tokį pat gyvenimą. Nieko nekeisčiau.

Ar esate išsigryninęs sau tam tikras gyvenimo taisykles?

Ne visada pavykdavo, bet stengdavausi nesisieloti dėl to, kas jau įvyko, ko negali pakeisti.

Anglų filosofas, politikas Fransis Bekonas yra pasakęs: "Žmogaus vertė matuojama jo priešų skaičiumi." Siekiant būti harmoninga asmenybe, reikėtų tobulinti save iki tokio lygio, kad net didžiausių nesėkmių metu galėtumei išlaikyti vidinę ramybę. Tegul dėl tavo sėkmių ar nesėkmių jaudinasi tavo priešai, o ne tu.

Gimėte ir užaugote Alytuje. Kokia buvo jūsų vaikystės aplinka?

Užaugau darbininkų šeimoje. Mano tėvas buvo siuvėjas. Mama - paprasta darbininkė. Tačiau tėvams aš esu nepaprastai dėkingas už tai, kad jie įskiepijo man meilę darbui (tai iš pradžių man visai nepatiko) ir meilę knygai. Būdamas vos penkerių laisvai skaičiau ir rašiau. O paauglys bibliotekoje sunkiai rasdavau neperskaitytą knygą...

Tėvai man nuolat kartodavo: "Jei nori dirbti sunkų fizinį darbą ir gyventi kaip mes - tai nesimokyk. Bemokslių dalia - plaktuku ir kastuvu mojuoti."

Tėvai ragino siekti aukštojo mokslo, geros specialybės. Jie negalėjo man duoti pakankamai pinigų, tad aš nuo mažens dirbau. Kai buvau moksleivis, dirbau spaudėju spaustuvėje, studentas - statybose, sargu, duonos kombinate kroviku, geležinkelio stotyse. Trečiajame kurse jau dirbau sanitaru, o ketvirtame - "broliuku" ligoninėje.

Vienas mano kalbintas herojus juokaudamas pasakojo, jog vaikystėje svajojo apie lengvą praturtėjimo būdą: vesti kolūkio pirmininko dukterį.

Konkrečiai tokio plano neturėjau, bet proga buvo. Pirmame kurse mane buvo įsimylėjusi viena didelės spirito gamyklos direktoriaus dukra. Ta panelė Lukrecija turėjo nuosavą butą Kauno Laisvės alėjoje. Tai buvo neįtikimas turtas, o mes - studentai...

Baigėte Kauno medicinos institutą. Kodėl pasirinkote šią prestižinę, tačiau nelengvą mediko profesiją?

Ko gero, jei nebūčiau pasirinkęs gydytojo profesijos, būčiau buvęs neblogas rašytojas. Mokykloje gerai rašydavau rašinius laisvomis temomis. Taigi kartą, matyt, intuityviai parašiau rašinį, jog norėčiau tapti gydytoju. Nors tikrai nesvajojau juo tapti. Man labai gerai sekėsi ir fizika, ir matematika, tad baigęs mokyklą apsisprendžiau stoti į madingą biofizikos specialybę.

Būčiau tapęs mediku inžinieriumi. Tačiau, ačiū Dievui, dėl iki šiol man nežinomų priežasčių kai kuriems iš ten stojusiųjų buvo pasiūlyta pasirinkti gydytojo mokslus.

Taigi įstojau. Ir šiandien jau tikrai galiu pasakyti, kad pataikiau.

Pasirinkote terapeuto specialybę. Kodėl?

Todėl, kad terapija reikalauja daugiausiai mąstymo. Ir tai man patiko. Chirurgijos jokiais būdais nenuvertinu, tačiau chirurgijos mokslas yra lengviau išmokstamas. Beje, ilgą laiką chirurgai net nebuvo laikomi gydytojais. Jie dirbo šalia kirpėjų ir buvo laikomi amatininkais.

Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Nežinau, ar tai gražu, tačiau buvo taip. Vienas mano giminaitis pažinojo tuometinį ministerijos įtakingą pareigūną, kuris man baigus mokslus išimties tvarka paskyrė mane dirbti Klaipėdoje. Turėjau didelių ambicijų siekti karjeros, o ją galėjai padaryti tik didelėje ligoninėje. Taigi dvejus metus dirbau Klaipėdos miesto ligoninėje gydytoju. Per tą laiką turėjau darbo pasiūlymų, tačiau atsisakiau dėl minėtų ambicijų. Ir kai man pasiūlė tapti poliklinikinio skyriaus vedėju, - sutikau. Na, o 1982 metais buvau paskirtas miesto ligoninės vyriausiuoju gydytoju. Ilgą laiką derinau vadovo darbą su gydytojo praktika, tačiau po to likau tik vadovu. Kai ėmiausi dar ir mokslinės veiklos, suderinti šių dalykų buvo jau neįmanoma.

Kaip susiklostė, kad nuo pat karjeros pradžios nepaleidote vadovo kėdės? Esate gimęs lyderiu?

Augau, galima sakyti, gatvėje, tad už save tekdavo pakovoti. O gatvėje lyderiai būdavo vertinami. Lyderiauti man pavykdavo be didelių pastangų - ir mokykloje, ir institute.

Siekti karjeros yra normalu, pozityvu. Keista yra nenorėti geriau gyventi. Tiesa, reikia ir gerai suvokti, kurioje srityje tu gali būti geriausias. Tik tada tau seksis.

Labai trumpą laiką man teko padirbėti šalies sveikatos apsaugos ministru. Ir, deja, ten aš nemačiau galimybių siekti karjeros. Kas kita - profesinė karjera.

Koks projektas jūsų karjeroje jus labiausiai džiugina?

Įstaigos plėtros prasme negalėčiau išskirti kurio nors vieno. Buvo labai daug etapų. Galiu pasakyti tik bendrai, jog mes kartu su kolegomis iš eilinės ligoninės ją išplėtojome iki visiškai susiformavusio universitetinio centro Klaipėdoje, kuris teikia 29 profilių kokybiškas trečio lygio sveikatos priežiūros paslaugas. Mūsų ligoninė gali konkuruoti tiek su Vilniaus, tiek su Kauno klinikomis. Atliekame beveik viską, išskyrus organų persodinimą.

Žinau, kad branginate ir saugote savo asmeninio gyvenimo erdvę. Vis dėlto paprašysiu šiek tiek papasakoti apie savo šeimą.

Na, apie asmeninį gyvenimą ne itin mėgstu kalbėti... Vedžiau būdamas 24-erių. Mano žmona buvo inžinierė, vėliau dirbo logopede. Mūsų šeimą ištiko nelaimė. Būdama 39 metų mano žmona, nors nerūkė, susirgo plaučių vėžiu ir mirė. Santuokoje išgyvenome 15 metų. Man teko vienam išauginti savo du sūnus Tomą ir Vilių. Kai mirė mama, jiems buvo 11 ir 13 metų. Neslėpsiu, tai buvo tikras išbandymas. Nebuvo lengva atstoti ir mamą, ir tėvą. Reikėjo ir valgį gaminti, ir į mokyklą suruošti, ir skalbti, ir auklėti. Truputį padėjo giminės, tačiau tuo pat metu reikėjo gi ir dirbti. Laikas tuo metu buvo didžiausias deficitas.

Dar turiu dukrytę Henrietą. Ji mokosi Vilniaus licėjuje ir svajoja tapti gydytoja. Vyresnysis sūnus Tomas dirbo Kauno klinikose anesteziologu - reanimatologu. Jis taip pat yra baigęs ir farmacijos mokslus. Dabar jis dirba farmacijos fabrike.

Sūnus Vilius, baigęs vadybos bei ekonomikos magistrantūrą, dirba pas mus ligoninėje ekonomistu. O anūkų turiu net ketvertą...

Kokių planų turite ateičiai?

Išėjęs į pensiją norėčiau parašyti keletą grožinių knygų. Vienos iš jų apmatus jau esu numatęs. Aš, kaip vadovas, turiu daug informacijos, slapčiausius žmonių sveikatos duomenis. Taigi esu apgalvojęs, kaip galėčiau, suprantama, be pavardžių, aprašyti išskirtinesnes žmonių istorijas. Manau, jog tai būtų gana įdomu.