Vilmantas Rudelis: "Likimo pirštas parodė į dangų"

Žinoma, Klaipėdoje. Čia gyvena mano žmona. Ji dirba vienos įmonės vadove. Sostinėje aš tik nuomojuosi butą.

Na, o grįžęs namo, kaip tikras klaipėdietis, ko gero, neskubate prie jūros?

Tikrai taip. Netgi kai turėjau šunį, kartu su juo pasivaikščiodami nueidavome tik iki "Žuvėdros" stovyklos.

Net ir šiuo metu, kai kalbamės, dėvite marškinėlius su užrašu "Klaipėda". Taip išreiškiate savo meilę gimtajam miestui?

Didžiuojuosi, kad esu klaipėdietis. Kiekvienais metais jūros šventės metu nelyginant sirgalius įsigyju keletą tokių naujų marškinėlių.

O žmona pakenčia jūsų nebuvimą namuose? O gal didžiuojasi savo vyru pilotu?

Žmona mane palaiko ir supranta, nes kadaise ir ji yra ragavusi orlaivio palydovės duonos.

Pilotas - reta profesija. Kodėl jūs užsigeidėte raižyti dangų? Galbūt jūsų tėvas buvo lakūnas?

Ne. Abu mano tėveliai yra iš darbininkų ir valstiečių.

Kodėl nusprendėte pasirinkti aviacijos studijas?

Baigęs vidurinę mokyklą, niekaip negalėjau apsispręsti, kur noriu stoti. Todėl niekur ir nestojau. Vienerius metus dirbau juodus darbus: statybose, medienos pramonėje, įvairiausius smulkius darbelius. Tų metų visiškai užteko tam, kad suprasčiau, kodėl verta mokytis. Pasirinkau aviacijos studijas A. Gustaičio aviacijos institute, Vilniaus Gedimino universitete. Kodėl? Sunku pasakyti. Juo labiau kad pilotais dažniausiai trokšta būti aviacijos, parašiutininkų, sklandytojų būrelius ar klubus lankę jaunuoliai. Jie paprastai apie šią profesiją svajoja nuo to meto, kai iš popieriaus sulanksto pirmąjį savo lėktuvėlį... Aš jokių būrelių nelankiau.

Nemiegodavote su savo sukonstruotu lėktuvėliu pasikišęs jį po pagalve?

Tokių svajonių, kad trūks plyš norėčiau skraidyti, nebuvo. Todėl profesijos pasirinkimą laikau likimo pirštu. Lyg iš niekur, iš dangaus nusileido noras tapti pilotu. Pasakiau sau: noriu, ir gana.

Tikite likimu?

Taip.

Studijuoti aviaciją atrodo labai egzotiška.

Na, bent pirmame kurse tos egzotikos buvo tikrai mažai. Aukštoji matematika, chemija, fizika... Mokytis nebuvo lengva. Todėl daug puikių, mano galva, vaikinų netapo orlaivių pilotais vien dėl sunkių teorinių bendrųjų disciplinų. O egzotika prasidėjo su pirmaisiais bandymais skraidyti. Iš pradžių tenka skraidyti su instruktoriumi, kol jis nusprendžia, jog esi pasiruošęs savarankiškai valdyti lėktuvą.

Su kokiomis emocijomis prisimenate savo pirmąjį skrydį?

Neįmanoma jo pamiršti jau vien todėl, kad pirmąkart nusileidus ir pastačius lėktuvą, visi kiti jau savarankiškai atlikę skrydžius kolegos turi teisę tau įspirti į užpakalį. Ir tai yra ne tik tradicija, bet kartu ir stimulas. Mintis tokia: stenkis nebūti paskutinis atlikęs skrydį, nes tada išsirikiuos toookia eilė prie tavo užpakalio...

Nesijaudinote?

Baimės nejaučiau. Jutau tik žmogišką jaudulį, kuris išreiškia pasiekto tikslo, įvertinimo, pripažinimo džiugesį.

Kiek pilotų vienu metu skrenda lėktuve?

Civilinės aviacijos orlaiviuose dažniausiai skrenda du. Pagal atsakomybę jie pasiskirsto taip: vienas yra orlaivio vadas, kuris valdo lėktuvą ir atsako už bendrą rezultatą: skrydžio kokybę ir keleivių saugą, o kitas lakūnas yra antrasis pilotas - vado padėjėjas. Jo pareigos taip pat labai svarbios. Kai kuriuos lėktuvo valdymo procesus skrendant į priekį atlieka vienas pilotas, o skrendant atgal - kitas.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti lakūnas?

Na, pirmiausiai noriu pasakyti, kad pilotai - taip pat žmonės. Vieni linksmesni, kiti - santūresni. Nėra nė vieno, į kurį dūrus pirštu būtų galima pasakyti: štai jis - visus standartus atitinkantis superlakūnas! Pilotas, žinoma, pirmiausiai turi būti reikiamos kvalifikacijos. Visi pilotai turi gauti pirmos klasės sveikatos pažymėjimą, t.y. jie turi būti labai geros sveikatos ir geros fizines būklės. Tuo turi rūpintis nuolat. Taip pat labai svarbi dėmesio koncentracija, greita reakcija, atsparumas stresui. Ypač svarbu būti nekonfliktiškam ir gebėti dirbti komandoje (nes orlaivį valdo du pilotai). Čia negali būti jokių nereikalingų ambicijų. Ir labai svarbu, kad lakūnas visada pirmiausiai galvotų apie skrydžio saugumą - jis atsakingas ne tik už save ir kolegą, bet ir už visus keleivius. Svarbus kruopštumas, gera atmintis, lankstus mąstymas.

Aukščio, ko gero, lakūnai nebijo?

Manyčiau, kad neturėtų bijoti, - šypsosi. - Niekada nė vieno piloto nesu to klausęs. Reikės paklausti.

Kaip klostėsi jūsų karjera po to, kai baigėte mokslus ir nebereikėjo dirbti "stiuardese"?

Gavau licenciją. Keletą mėnesių dirbau Pakistane. Skraidindavau keleivius vietiniais reisais. Na, o 2000 metais - ne savo noru, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms (mažėjo etatų, darbo ir pinigų nebeužteko) - pasiryžau imtis darbo žemėje. Keletą metų dirbau vienoje Gargžduose esančioje įmonėje. Buvau atsakingas už pardavimus. Ir, tiesą pasakius, man tai buvo tikrai įdomus darbas. Daug ką ten dirbdamas supratau.

Tačiau vis tiek sugrįžote į darbą danguje. Kodėl?

Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjo aviacijos pakilimas. Atsirado lakūnų poreikis. Nusprendžiau grįžti, nors tai man kainavo tikrai nemažai jėgų. Mano piloto licencija buvo pasibaigusi. Anksčiau ji galiodavo vienerius metus. Ir jei tu per tuos metus neatlieki tam tikro skaičiaus skrydžių, licencija laikoma negaliojančia. Kita vertus, ir kažkoks kirminas nuolat mane graužė. Na, kaip čia aš... Visi mano draugai skraido, o aš ne... Šiek tiek užsispyrimo, šiek tiek sėkmės - ir vėl pakilau į dangų.

Traukė lyg vilką atgal į mišką?

Mokslams atiduotas laikas bei vidinės ambicijos tiesiog traukte traukė. Mačiau, kaip kolegos kyla karjeros laiptais. Mąsčiau: tai negi aš taip nieko ir nepasieksiu, neatsiplėšiu nuo žemės?..

Kokiais reisais šiandien skraidote?

Anksčiau su SAAB lėktuvu skraidžiau apie porą metų. Skraidinome keleivius į Maskvą, Kijevą, Paryžių, Stokholmą, Stambulą. Šiuo metu su "Boeing-757-200" skraidiname keleivius į Antaliją, Hurgadą, Maljorką. Įsigijusi didžiausią Baltijos šalyse lėktuvą, "flayLAL" planuoja ir tolimesnius reisus.

Ar noriai pasakojate keleiviams apie žemai esančius objektus?

Taip. Tai privaloma. Be to, žmonėms įdomu sužinoti, ką jie mato iš kairės ar dešinės, kokios oro sąlygos.

Gal būtų prasminga papasakoti daugiau apie skrydžio ypatumus? Ypač tiems, kurie bijo skristi...

Na, gal kitam keleiviui norėtųsi pasnausti skrydžio metu. Ir jei pilotas per daug kalbėtų, jam tai visai nepatiktų. Pasirinktas aukso viduriukas. Skrydžio metu stengiamės pasakyti tai, kas įdomu ir svarbu. Tačiau jūsų mintis, jei tokia kilo, manau, turi pagrindo.

O kaip tikrinami lėktuvai? Kartais skrendant į galvą ateina nelemta mintis: o jei koks varžtelis ims ir atsisuks?..

Lėktuvas yra viena saugiausių susisiekimo priemonių. Tikrai daug atsakingų žmonių dirba tam, kad tas saugumas būtų pasiektas. Na, o už varžtelius, kaip jūs sakote, yra atsakingi lėktuvo technikai, kurie prižiūri ir paruošia skrydžiui lėktuvą. Tad ne tik tų varžtelių sukimas yra griežtai reglamentuojamas ir deklaruojamas. Pavyzdžiui, kolegos pilotai net valgo skirtingą maistą: jei skrydžio metu kuris nors sunegaluotų, pilotuoti galėtų kitas.

Ar žiūrite filmus apie lėktuvų katastrofas?

Įdomumo dėlei pasižiūriu, kaip gyvenime nebūna.

Gal turite kokį nors talismaną, kuris jus saugo?

Neturiu.

Ką galėtumėte patarti tiems, kurie labai bijo skristi lėktuvu?

Baimės įveikimas galėtų padėti žmogui patirti savęs nugalėjimo, pergalės skonį. Suprantu, kad įveikti save yra sunkiausia, tačiau baimę galima sumenkinti sužinojus daugiau apie lėktuvus. Jei aukščio baimė jau virtusi fobija, yra organizuojami specialūs kursai, padedantys jos atsikratyti. Jei labai bijote, galite kreiptis į orlaivio palydoves. Jos yra kompetentingos, gali paguosti ir nuraminti. Kita vertus, norint mažiau bijoti - reikia daugiau skraidyti...