Vilma Mažeikienė: "Sunkiausia - sakyti tiesą sau"

Ką tokio žmogus turi turėti, kad galėtų padėti kitiems, kalbamės su psichologe psichoterapeute Vilma Mažeikiene.

Koks visų psichologų skiriamasis bruožas? Kuo ypatinga jūsų asmeninė patirtis?

Iš tiesų universiteto diplomo, žinių ir darbo įgūdžių, kad galėtum padėti kitiems, nepakanka. Psichoterapeutas privalo nuolat tobulėti ir kaip profesionalas, ir kaip asmenybė. Ir žinoma, mylėti savo darbą, žmones, su kuriais susiduria.

Jūsų minėti klasikai - Sullivanas, Maslow, Franklis ir kiti - išties išgyveno skausmingas dvasines traumas, bet dar svarbesnis dalykas - jie atkakliai dirbo su savo problemomis, nuolat negailestingai save analizavo.

Sakyti tiesą, dažnai skausmingą, sau - ne kiekvieno žmogaus jėgoms. Bet be šito, be savianalizės, be savižinos, neįmanoma suprasti kito ir jam padėti.

Neragavę skausmo neturi užuojautos talento...

Mano pačios kelias į psichologiją vingiuotas ir komplikuotas. Tėvai niekuomet nepalaikė, taigi nepalaikė ir šio pasirinkimo. Sunku siekti to, ko norisi, kai niekas nepadeda, bet laikui bėgant suvoki, kad labai trokšdamas anksčiau ar vėliau pasieksi savo tikslą. Nesvarbu, ar kas  palaikys, ar ne. Nepalaikymas grūdina.

Kas buvo jūsų gyvenimo mokytojai?

Pirmiausiai vis dėlto mama. Ji man nesakė drąsinančių žodžių, neguodė, kai buvo sunku, bet savo pavyzdžiu įteigė, kad reikia mylėti tai, ką darai, ir stengtis daryti gerai.
Ji visad buvo kovotoja ir netiesiogiai mokė mus turėti savo nuomonę, nevergauti kitų prielankumui. "Svarbiausia - kad tavo sąžinė būtų švari. Tu gyveni su SAVO sąžine, o ne su kitų", - sakė ji.

O profesijos srityje didžiausias autoritetas - profesorius Rimantas Kočiūnas, kuris tikėjo mano galimybėmis ir jas tobulino. Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute patyriau, kokie griežti reikalavimai mums keliami ir kokią didžiulę atsakomybę prisiima mano specialybės žmonės.

Ko jūs pati mokote savo vaikus? Arba tuos, su kuriais bendraujate psichoterapijos grupėse?

Mano sūnui 17 metų. Mokiau ir mokau jį sakyti tiesą, kad ir kokia nemaloni ji būtų - man ar kitiems. Mokau sakyti, ką jaučia, ką galvoja, ypač konfliktinių situacijų metu.
Kad geriau suprastume vieni kitus, turime kalbėtis, ypač apie tai, kas mūsų netenkina. Antraip nėra galimybės išgirsti ir susitarti.

Psichoterapijos grupėse mokomės visi kartu: vaikai iš manęs, aš - iš jų, ir dar jie mokosi vienas iš kito.

Nepatikėsit, tikra fantastika, kai jie, pažinę vienas kitą, patys padeda įveikti sunkumus. Mes mokomės pažinti save, savo jausmus ir apie juos prabilti. Mokomės klausytis vienas kito. Spręsti konfliktus.

Su kokiais sunkumais dažniausiai jie susiduria?

Su įvairiom baimėm. Nepasitiki savimi, kitais. Dažnas nesugeba suvaldyti pykčio arba bijo pasakyti savo nuomonę, suklysti.

Psichoterapijos grupės sudaromos pagal amžiaus grupes, nes pradinukams aktualu viena, jaunesniems paaugliams - kita, o vyresniems paaugliams - dar kita...

Tėvai greitai pastebi pokyčius?

Būna, kad pastebėję - išsigąsta. Mat vaikas išdrįsta prabilti apie tai, ką jaučia, ką galvoja. Tai gąsdina kai kuriuos tėvus. Tylus, užsisklendęs vaikas - "patogesnis", nes laisvas, nevaržomai reiškiantis jausmus ir mintis, - prieštarauja...

Viena vaikų psichologė teigė, kad vaikai iš esmės neturi problemų. Jų turi tėvai - ir perduoda, perkelia jas vaikams. Ar jūsų kartais neapima nevilties jausmas, kai bandote pakeisti seniai įgytas arba paveldėtas nuostatas?

Tėvai ir vaikai yra dvi neatsiejamos dalys, veikiančios viena kitą. Simbiozė. Nedrįsčiau ieškoti šiame sudėtingame procese kaltų ir kaltesnių. Svarbiausia, kad tėvai ne tik mylėtų, bet ir gerbtų bei girdėtų savo vaikus.

Taip, man tenka susidurti su išankstinėmis tėvų nuostatomis, stereotipais. Žinoma, nuo to labai priklauso, ar jų vaikas bus linkęs keistis. Norint pakoreguoti nepageidautiną atžalos elgseną, reikia bendradarbiavimo: tėvų, vaiko, psichologo. Tėvai turi didžiulę galią vaikui - aišku, jei nėra praradę autoriteto. Laiku ir deramai pasakyti žodžiai kartais padaro stebuklus. O muštru, pamokslais norimo rezultato pasieksi gal tik po daugelio metų, ir tai abejotina.

Jūs padedate baltoms varnoms "socialiai adaptuotis", kad netektų kęsti bendraamžių, o dažnai ir suaugusiųjų  patyčių ir pan. Bet kita vertus, kūrybiškumą gimdo kitoniškumas, neprisitaikymas... Ką apie tai manote?

"Balta varna" tampama gamtos valia. Tokie vaikai nei geresni, nei blogesni, tiesiog jie ateina į šį pasaulį kitokie. Arba kitokie tampa dėl ankstyvos sunkios patirties. Jie kitaip mąsto, jų kitokios vertybės, interesai, gyvenimo suvokimas. Natūralu, kad jiems tarp bendraamžių sunku. Jie nesupranta vieni kitų. Išskirtiniai vaikai dažnai išgyvena izoliaciją, patyčias, atstūmimą.

Ir spaudimą tapti "norma".

Iš tiesų reikia stiprybės atsilaikyti prieš minią. O jeigu to kitoniškumo, arba "keistumo", nesupranta netgi tėvai? Juk kiekvienas vaikas trokšta įtikti tėvams, bijo būti atstumtas, nebemylimas. O jeigu dar nepalaiko mokytojai? Ką jau kalbėt apie tai, kad "balta varna" patiria ir vidinį konfliktą...

Dilemą - išlikti savimi ar prisitaikyti?

Tas vidinis maištas juos lydi visą gyvenimą.

Kaip galima jiems padėti?

Jie turi išmokti priimti save tokius, kokie yra. Išmokti savo kitoniškumą apginti nuo kitų, neleisti savęs žeminti.

Dirbdama su paaugliais stengiuosi aptarti įmanomus būdus ieškoti kompromisų neanuliuojant savojo "Aš". Nepraradusiems savasties lemta užaugti talentingomis asmenybėmis. Nesakau, kad užaugus gyventi taps lengviau, bet tai bus žmonės, kurie pajėgūs daryti pokyčius. Reikšmingi visuomenei.

Artėja nauji mokslo metai. Ką patartumėt tėvams, kurių vaikai nelabai "adaptuoti" prie normų?

Mylėti, būti šalia, kai jiems sunku, palaikyti, skiepyti pozityvią ateities viziją. Ir svarbiausia - tikėti savo vaiku, jo potencialu. Nieko daugiau.

Atleiskit, tai vis bendros frazės. Imkime situaciją. Vaikas laukia mokslo metų pradžios, nes galės mokytis naujo dalyko - anglų kalbos, bet tuo pat metu bijo mokytojos, mat ši, pasak vaikų, "pikta". Dilema: mokomasis dalykas - mėgstamas,  mokytoja - gąsdinanti. Kaip vaikui prisitaikyti?

Situacija kebli, bet ne beviltiška. Džiugu, kad vaikui patinka nauji dalykai - gera motyvacija mokytis. O dėl mokytojos jam reiktų pasakyti, kad tai, ką kalba kiti, ne visada yra tiesa. Verta surizikuoti ir pačiam pažinti tą mokytoją. O gal ji ne "pikta", o "reikli"? Gal tarp jų užsimegs puikus tarpusavio kontaktas? Ir visi išankstiniai spėliojimai neteks vertės.

Svarbu vaiką padrąsinti, patikinti, kad iškilus konfliktui tėvai bus šalia ir padės. Kita vertus, gi ne visada gyvenime būna lengva ir paprasta; tokie dalykai vaiką grūdina.

Tam tikrą diskomforto laipsnį vaikas turi išmokti toleruoti, iškęsti. Kas iš jo išaugs, jei panaikinsime bet kokią jo kelyje pasitaikančią kliūtį? Gyvenimas gi panašus į bėgimo takelį su kliūtimis. Reikia išmokti jas įveikti.

Kaip nepersistengti lenkiant vaikus prie mokslo, reikalaujant gerų pažymių, kontroliuojant pamokų ruošybą? Neseniai britų ir švedų psichologai paskelbė, kad mokiniai, kurie iš visų dalykų turi aukščiausius pažymius, keturis kartus dažniau serga psichozėmis nei "vidutiniokai"...

Viskas individualu. Jei vaiko intelektiniai gebėjimai aukšti, jis motyvuotas aukštiems rezultatams, patiria pažinimo džiaugsmą, sėkmės pojūtį, - puiku. Tai skatina jį judėti į priekį.

Tėvai turėtų palaikyti, kartkartėmis paskatinti, bet ne nuolat spausti. Ir svarbu vaikams sudaryti normalią dienotvarkę, kad nepersitemptų.

O jeigu pažymiai tėvų netenkina?

Problemos prasideda, kai intelektiniai gebėjimai neleidžia lygiuotis į gabiausius. Šiuo atveju tėvų reikalavimas aukščiausių mokymosi rezultatų vaikui sukelia nuolatinį stresą, ir tai jau labiau tėvų problema negu vaikų.

Dažnam tėvui sunku susitaikyti su mintimi, kad kaimyno ar giminaičio vaikas geriau mokosi - yra gabesnis.

Būtų keista, jeigu būtų kitaip...

Protingiau būtų paieškoti tikrųjų savo vaiko gebėjimų, stipriųjų jo pusių, t. y. kokiose srityse jo potencialas didžiausias. Ir padėti eiti ta kryptimi. Išloš nuo to ir tėvai, ir vaikas.

Neužkelkime savo vaikams per aukštų reikalavimų tose srityse, kur jie nelabai pajėgūs, o paspauskime ten, kur slypi tikrieji jų gabumai.

Vienas didžiausių jaunimo gebėjimų - greitai persijungti iš vienos realybės į kitą - virtualią. Tas ilgas sėdėjimas prie kompiuterio: kaip jis atrodo psichologo akimis?

Virtualus pasaulis neturi pakeisti realaus gyvenimo, nes vis tiek tenka spręsti realias problemas su realiais žmonėmis. Riboti laiką, praleidžiamą prie kompiuterio, būtina. Jautrūs, sunkiai bendraujantys vaikai turi polinkį tapti priklausomi.

Kaip nustatyti "limitą"?

Pagal amžių, sveikatos būklę, emocinį atsparumą. Atkreipkite dėmesį, ar vaikas linkęs paisyti tėvų reikalavimo, o gal bando jį apeiti - manipuliuoja.

Emociškai įsitraukiantiems "į kompiuterį" vaikams (kai reikia išjungti - prasideda ašaros, isterija...) turi būti taikoma dar griežtesnė priežiūra.

Pagaliau reiktų pagalvoti, kur dar vaikas galėtų "išsikrauti", patirti malonių pojūčių...

Negalima vienareikšmiškai sakyti, kad kompiuteriai tik žaloja. Pavojus kyla tada, kai vaikas užsidaro virtualiame pasaulyje ir jam vis sunkiau būti tarp realių žmonių. Tuomet reikėtų rimtai susirūpinti ir traukti vaiką iš netikro pasaulio į realų parodant, kad šis - kur kas įdomesnis...