Vilius Baranauskas: įsimylėjęs sakalus keleivius

V. Baranauskas - vienintelis nuo Varšuvos iki Maskvos sertifikuotas sakalų keleivių specialistas. Lietuvis baigė internatūrą pas daktarą Nikolą Foksą - pusę metų dirbo Didžiojoje Britanijoje prie bene didžiausio pasaulyje daktaro vadovaujamo plėšriųjų paukščių veisimo projekto.

Vykdant šį projektą kasmet išauginama per 300 įvairių rūšių sakalų, tarp jų - ir hibridų, skirtų tik medžioklei. Hibridiniai paukščiai nėra vislūs gamtoje ir negali jai padaryti žalos - jie nevaisingi.

Sakalų hibridai taikomi kenkėjų - šarkų, varnų, kirų - kontrolei. Tokie sakalai naudojami fermerių ūkiuose arba sąvartynuose. Taip pat gali dirbti oro uostuose - saugoti, kad antys nesusidurtų su lėktuvais. Kiti plėšrieji paukščiai nieko panašaus nedaro.

Pasaulyje sakalai kitiems paukščiams kontroliuoti naudojami plačiai ir seniai. Lietuvoje kol kas nieko panašaus nevyksta. V. Baranauskas galėtų apmokyti paukščius, jei tik atsirastų pageidaujančių bei sutinkančių finansuoti tokį projektą.

Lietuvis anglų projekte dirbo nuo tada, kai sakalai voljeruose padėjo kiaušinius - jis užsiėmė inkubavimu, maitino jauniklius, o po 10-12 dienų perduodavo tėvams. Paskui iš jų atrinkdavo tinkamus medžioklei.

V. Baranauskas turėjo progos stebėti sakalų paleidimą - tai demonstruota tik lietuviui. Iki tol apie sakalų paleidimą ornitologas žinojo tik teoriškai. Paleidimu vadinama speciali parengimo procedūra, kad paukštis išgyventų gamtoje ir nenugaištų trejus metus.

Planuoja statyti paukščių centrą

Klaipėdietis įkūrė fondą "Sakalo sugrįžimas". Svarbiausias organizacijos tikslas - sakalų keleivių veisimas, mat šios rūšies sparnuočiai Lietuvoje yra išnykę.

Paskutinis sakalas keleivis mūsų šalyje pastebėtas prieš 36 metus. Tiesa, šis faktas rašytiniuose šaltiniuose nėra užfiksuotas. Apie paskutinį sakalą keleivį ornitologui papasakojo kolega Saulius Karalius iš Lietuvos jūrų muziejaus.

Kad Lietuvoje vėl apsigyventų sakalai, kasmet reikia paleisti po tam tikrą skaičių paukščių ir laukiant atitinkamų rezultatų nuosekliai dirbti dešimt metų. Tuo užsiima visa Europa, o Lietuvoje pirmuosius žingsnius dėl rūšies atkūrimo žengti tikimasi šiemet.

Šią vasarą V. Baranauskas planuoja pradėti Baltijos plėšriųjų paukščių centro statybą. Ten gyventų sakalų keleivių poros, kurių jaunikliai būtų potencialūs laukinės gamtos atstovai. Jie būtų paleidžiami kiekvieną rudenį.

Nepatiko - nusuks sprandą

Šiemet įkurtame laikiname sakalų keleivių veislyne V. Baranauskas turi dvi pateles ir patiną. Dėl įvairovės čia apgyvendinta ir poliarinė pelėda.

Apie sakalų kainas šeimininkas nelinkęs kalbėti. Skaičiai esą nieko nekeičia, o kaip pavyzdį pamini, jog tiek už veislinę vištą, tiek už kilmingą šunį taip pat mokame nemažus pinigus.

Pasak V. Baranausko, sakalai nesiveisia lengvai. Jei ryte susirgo, vakare gali būti nebeišgydomi.

Sudėtinga sudaryti sakalų keleivių porą: jei patelei nepatiko "berniukas", ji jam nusuks sprandą. Gali bendrauti tris keturias dienas, net savaitę, o paskui sužaloti - tik šalia esantis žmogus gali tai pastebėti ir taip padėti paukščiui išvengti mirties. Būtent dėl šių priežasčių paukščiams būtina nuolatinė priežiūra.

Sakalai keleiviai maitinami putpelėmis: vienądien tenka visa, o jau kitądien - tik pusė porcijos. Toks sakalų meniu jų šeimininkui per dieną kainuoja po vieną eurą paukščiui. "Šeima dėl mano pablūdimo - plika basa..." - prisipažįsta V. Baranauskas.

Domėtis plėšriaisiais paukščiais poną Vilių pastūmėjo dėdė - profesorius Ričardas Kazlauskas. Nuo to laiko, kai jis pasiėmė sūnėną į pirmąją ekspediciją, sakalai keleiviai Baranauskui tapo gyvenimo paukščiais...