Viktorija Andrijauskaitė: "Plojimai energetiškai pripildo visą esybę"

Viktorija šiuo metu jau ketvirtame kurse studijuoja istoriją su archeologijos specializacija. Savaitgaliais mergina dirba barmene Klaipėdos muzikiniame klube "Roxy". Kai turi laisvo laiko, mėgsta keliauti, pažinti naujas kultūras, žmones ir vietas. Jaunoji dainininkė taip pat žaidžia "airsoftą", net priklauso komandai, o nuo kito mėnesio ketina pradėti lankyti kovos menus. Žinoma, nepamiršta ir muzikos. Uostamiesčio gyventojai ją gali išvysti įvairiose Klaipėdos vietose dainuojančią karaokę.

Esi šilutiškė. Kas ir kada atvijo į Klaipėdą?

Man visada patiko Klaipėda. Kai baigiau dvyliktą klasę, net negalvojau, kokiame dar mieste norėčiau studijuoti. O ir namai ne taip jau toli, galiu grįžti, kada tik sugalvoju. Pagal zodiaką esu žuvis, kurią į Klaipėdą traukia jūra. Vanduo - mano stichija, jis ir nuramina, ir pripildo energijos. Nieko neturiu prieš Vilnių, bet juk ten negali sugalvojęs per 20 minučių atsidurti ant jūros kranto.

Kada supratai, kad nori ir gali dainuoti?

Nuo vaikystės norėjau dainuoti. Pamenu vasaras, kuomet su pusseserėmis repetuodavome daineles, kurdavome šokius ir rengdavome kaimynų vaikams koncertus. Netgi su bilietėliais, - juokiasi. - Tada man buvo turbūt apie 10-13 metų. Dainavau mokyklos chore, bet ne dėl to, kad labai norėjau, o todėl, kad reikėjo.

Po to pradėjau mokytis Šilutės Vydūno gimnazijoje, ten mano balsą pastebėjo muzikos mokytoja ir pakvietė lankyti vokalo studiją. Būtent tada turbūt įvyko didysis lūžis mano gyvenime. Aš pati suvokiau, kad tikrai galiu dainuoti, ir dainuoti gana neblogai. Prasidėjo sunkus darbas. Didžiąją dalį pertraukų praleisdavau muzikos kabinete, ruošiausi įvairiems konkursams, pasirodymams. Labai noriu padėkoti savo buvusiai muzikos mokytojai Daivai Motiejūnienei už duotą pradžios tašką mano muzikiniame gyvenime. Deja, kiek žinau, ji Lietuvoje nebegyvena.

Atsikrausčiusi į Klaipėdą taip pat nenustojau mokytis dainavimo. Lankiau privačias vokalo pamokas pas operinio dainavimo dėstytoją, taip pat pas džiazo katedros dėstytoją Steponą Janušką, kuris man ir padėjo pasiruošti "Geriausio Lietuvos muzikos perlo" konkursui.

Bet pagrindinis darbas vyksta namuose, klausantis muzikos ir dainuojant, mokantis iš kitų atlikėjų. O geriausia vieta pademonstruoti tai, ko išmokai, tai karaokės scena, - šypsosi.

Kokį muzikos stilių pati labiausiai mėgsti?

Klausausi labai įvairios muzikos. Patinka klasika, džiazas, rokas, rokenrolas, R&B, elektroninė ir popmuzika. Priklauso nuo nuotaikos, nuo aplinkinių žmonių. Bet artimiausia man yra gitarinė muzika - rokas. Dievinu poproko atlikėją Pink, jos charizmą, energiją, užsidegimą ir visa kita. Mano spintelėje prie DVD grotuvo visada galima rasti jos muzikos. Christina Aguilera yra ta atlikėja, kurios dėka pramokau dainuoti, vien tik įdėmiai klausydama ir bandydama atkartoti. Iš Lietuvių atlikėjų klausausi Jurgos Šeduikytės, Andriaus Mamontovo dainų.

Ką spėjai pasiekti per savo muzikinę karjerą?

Mokantis gimnazijoje kasmet vykdavo respublikinis autorinės dainos konkursas "Gabija". Nutariau sudalyvauti, kadangi pati kūriau dainas. Taip prasidėjo mano, kaip solo atlikėjos, karjera. Kelis metus iš eilės tapau laureate. Po to sekė ir didesni konkursai, festivaliai, tokie kaip "Tarptautinis Palangos festivalis" 2004-aisiais. Taip pat tapau tarptautinio konkurso "Mažųjų angelų opera" laureate, Kaune vykstančiame moksleivių festivalyje "Skersvėjis" 2004 metais buvau išrinkta geriausia vokaliste. Po 12 klasės buvo ramybės laikotarpis, ir tik šiais metais vėl nutariau sudalyvauti konkurse. Tai buvo "Geriausias Lietuvos muzikos perlas", tapau konkurso nugalėtoja. Kitas iššūkis buvo "Lietuvos talentai".

Kodėl nusprendei dalyvauti "Lietuvos talentuose"? Ką tau davė tokia patirtis?

Pernai žiūrėdama "Lietuvos talentų" laidas vis galvojau, kodėl kitais metais nepabandžius ir man. Tai taip ir būtų likę tik mintimis, jei draugai nebūtų pradėję klausinėti, kodėl nedalyvauju. Ir iš tikrųjų, pagalvojau, kodėl gi ne. Juk blogiau nebus. Užpildžiau anketą. Atrankų metu nesublizgėjau, bet pusfinalio pasirodymu esu patenkinta. Aišku, visada galima geriau ir tobulėjimui ribų nėra, bet kai nepažįstami žmonės sutikę sveikina ir sako, kad man dainuojant jiems akyse kaupėsi ašaros, tokie žodžiai labai glosto širdį. Tai tik dar labiau skatina nesustoti ir eiti į priekį. "Lietuvos talentai" buvo didelis žingsnis pirmyn ir aš labai džiaugiuosi ten sudalyvavusi.

Ar pamalonino širdį tokios dainininkės, kaip Rūta Ščiogolevaitė, komplimentai?

Tikrai taip. Man jos žodžiai įstrigo mintyse. Manau, tuščiais žodžiais ji nesimėto ir puikiai žino, ką kalba. Ir aš pati tikrai tikiu, kad kai atrasiu save muzikoje, tikrai galiu pasiekti daug. Tai dar labiau pakelia pasitikėjimą savimi ir skatina siekti vis daugiau.

Ar didžioji scena ir žiūrovų plojimai ir buvo tai, apie ką visada svajojai?

Dar ne, - šypsosi. - Svajoju, kad pilnos salės rinktųsi į mano solinius koncertus ir pritartų dainuojant mano kūrybos dainas. Esu dainavus ir didesnei miniai, negu žiūrovams, susirinkusiems į "Lietuvos talentų" pusfinalį. Pavyzdžiui, per šių metų Jūros šventę Klaipėdoje. O plojimai - jie visada malonūs, energetiškai pripildo visą esybę.

Studijuoji archeologiją. Kaip tokia kūrybinga ir meniškos sielos mergina atsidūrė tokioje srityje? Gal ši specialybė kažkuo panaši į muziką?

Nemanau. Tiesiog mokykloje patiko istorija, turėjau labai gerą istorijos mokytoją, kuris sugebėdavo labai sudominti mokinius. Jų tarpe atsidūriau ir aš. Labai daug kas iš mano laidos įstojo studijuoti istorijos ar archeologijos.

Ar planuoji ateityje būti tikra archeologe, kapstytis grioviuose, ieškoti seniai pamirštų dalykų?

Dabar jau manau, kad nelabai. Buvau labai susidomėjusi povandenine archeologija, tačiau dėl sveikatos problemų neleido nardyti. O lauko archeologija man kuo toliau, tuo labiau darosi vis tolimesnė. Dėstytojai taip pat mano, kad man verčiau gyvenimo vagą kreipti kita linkme - sieti su muzika.

Be archeologijos paskaitų, dar dirbi ir muzikiniame klube "Roxy". Ar ten atsiranda erdvės tavo talentui?

Be abejo. Pradėjusi dirbti klube aš labai muzikaliai užaugau. Dar ir dabar ten kūrybiškai bręstu. Klube bet kada galiu ateiti parepetuoti, netgi galiu darbo metu stovėdama prie baro dainuoti, - juokiasi. - Jau nekalbant apie tai, kad ten atvažiuoja koncertuoti daug grupių, ir ne tik iš Lietuvos ar Europos. Stebiu, klausau ir kartu mokausi. O kur dar įvairūs projektai, pavyzdžiui, "All that jazz", pagal miuziklą "Čikaga", kurio įkvėpti kūrėme pasirodymą. Ten atlikau vieną iš pagrindinių vaidmenų, ne tik dainavau, bet ir dainuodama šokau, vaidinau. Klube galiu save išbandyti daugelyje amplua.

Ką manai apie galimybę jaunimui pasireikšti. Ar Lietuvoje lengva puoselėti savo talentą, jį kažkam parodyti?

Tai tikrai įmanoma. Reikia tik daug valios ir pastangų, kad pasiektum savo tikslą. Visur yra konkurencija ir visur sunku prasimušti, nesvarbu, ar tai Lietuva ar, pavyzdžiui, Amerika. Visur reikia daug dirbti, daug norėti.

Kaip į tavo dainavimą reaguoja šeima, artimieji ir draugai?

Labai palaiko ir skatina nesustoti, tik muštis į priekį. Mama nuo pat tų dienų, kai prasidėjo dalyvavimas įvairiuose konkursuose labai palaikydavo. Nors tai nebūdavo pigu, ji visada džiaugdavosi mane matydama scenoje ir jaudindavosi už mane dar labiau nei aš pati. Kai buvau nustojusi rodytis visur, dainuoti, visi - ir šeima, ir draugai - kartodavo, kad negaliu sustoti. O šiemet, kai pagaliau vėl grįžau prie muzikos ir sekasi visai neblogai, esu laiminga ir neapsakomai gerai jaučiuosi, kad ir kitus artimus žmones padariau laimingesnius.

Kokie tolimesni tavo planai ir tikslai?

Kol kas planuoju mokytis muzikos, vokalo, scenos judesio. Galvoje jau kelis mėnesius sukasi ir vieno projektuko sumanymas, bet dar nenoriu išduoti, nes gali ir nepavykti. Konkursams kol kas nesiruošiu, bet tikrai pažadu, jog jūs mane pamatysite ir išgirsite dar tikrai ne kartą.