Vida Silkauskienė: "Bijau ne kraujo, o pelių..."

Anestezijos slaugytoja, atvežusi ligonį, su juo pasikalba, kol užmigdo. O mano darbas prasideda tada, kai pacientas jau yra paveiktas narkozės. Tada aš jau būnu paruošusi stalus, įvairiausius instrumentus, ir mes pradedame operaciją. Jai pasibaigus pacientas yra išvežamas į palatą, o aš tvarkausi, sterilizuoju savo instrumentus ir ruošiuosi kitai operacijai.

O jums norėtųsi su ligoniu šnektelti?

Norėtųsi. Gaila, kad esi kaip koks kareivis. Po operacijos mūsų niekas neprisimins.

... ir dovanėlių nepasiūlys.

Ką jūs, kokios čia dar dovanos!

Gal chirurgas pacientui jus pagirs?

Gal. Juk komandoje dirba ne vienas žmogus.

Jūsų darbas specifinis, kitoks nei kitų slaugytojų.

Taip. Mes žinome visą operacijos eigą, aseptikos taisykles, apie sterilumą... Prižiūrime, kad darbas vyktų sklandžiai, stebime, kas įeina, kas išeina, saugome, kad nieko nepaliestų. Ir mintimis turime aplenkti chirurgą - laiku paduoti reikalingus instrumentus...

O kuo čia dėta slauga?

Mes irgi sakom, kad slaugytojo pavadinimas tokiam darbui nelabai tinka.

Jūsų darbas labai atsakingas.

Viskas vyksta labai greitu tempu. Neužtenka mokėti reikiamą instrumentą paduoti - turi daug žinoti.

O kokioms operacijoms jūs asistuojate?

Mūsų skyrius susideda iš devynių skirtingų operacinių, kiekviena turi savo profilį. Aš šiuo metu dirbu sąnarių operacinėje. Tiesa, dar ekstriniame skyriuje.

Jame turbūt sunkiau - daugiau rizikos, stresų?

Negalėčiau taip pasakyti. Kiekviena operacija yra rizika. Būna ir labai sudėtingų planinių operacijų.

Prisiminkite sunkiausią savo darbo dieną.

Būdavo, įeinu į operacinę devintą valandą ryto, o išeinu šeštą vakare. Išstovėdavau devynias valandas. Bet negalėčiau išskirti vienos dienos, visos jos man tokios: atėjusi į darbą aš net namų neprisimenu. Nėra kada. Kadangi kojoms tenka didelis krūvis, nešioju ortopedinę avalynę - kitaip neįmanoma. Daug kas skundžiasi kojų skausmais.

Kokia šiandien buvo operacija?

Įstatėme pacientui klubo sąnarį. Šįvakar dirbsiu iki aštuonių vakaro, o paprastai baigiu darbą šeštą.

O naktimis nedirbate?

Anksčiau dirbau ir dieną, ir naktį. Turėjau du etatus. Labai norėjau kuo daugiau sužinoti, viskas buvo be galo įdomu. Šeima mane suprato, vyras vaikus žiūrėjo... Ir kokius penkerius šešerius metus šitaip. Manau, tinkamą specialybę pasirinkau. Savo darbo, kurį dirbu jau 29 metus, nenorėčiau keisti į jokį kitą.

Nesėkmių neteko patirti?

Visiems pasitaiko. Bet mes labai stengiamės, žinome, kad klaida pacientui gali skaudžiai atsiliepti. Girdėjau, instrumentą pilve palieka, net akinius... - šypsosi. - Ne, ne, man taip nėra atsitikę...

Gal jums atrodys keistas mano klausimas, bet ar nebijote kraujo?

Ne, nebijau. Bet tai nereiškia, kad nieko nebijau. Aš bijau pelių ir dar daug ko... Žinote, kai pirmą kartą atėjau į operacinę, pagalvojau, kad niekada negalėsiu dirbti šito darbo. Man iškart pasidarė bloga. Išėjau. Labai pagailo to žmogaus... Dar kiek, ir būčiau apsiverkusi.

O dabar atsiribojate?

Ne visada. Čia dirbdamas iš tikrųjų supranti, kokia svarbi žmogui yra sveikata. Kitą kartą, kai ligoniui jau niekuo negalima padėti, kai žinai tolesnę jo ligos eigą, labai sunkiai jautiesi.

Kalbino Giedrė PETKEVIČIŪTĖ

"Močiutės mane daktarėliu vadina"

"Darbe aš visai kitoks", - sako slaugytojas T. Sirputis

"Manęs čia nevadina slaugytoju, - šypsosi Tomas Sirputis, Klaipėdos ligoninės Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriaus slaugytojas. - Bet įrodinėti, jog aš - ne daktarėlis, - beprasmiška. Ypač močiutėms..."

Anesteziologijos ir intensyviosios terapijos skyriuje Tomas įsidarbino prieš penkerius metus, baigęs Klaipėdos aukštesniąją medicinos mokyklą bei kolegiją. Dažniausiai čia dirba naktį. Mat kolegos turi šeimas, o jis - viengungis. 28-ąjį gimtadienį po keleto dienų švęsiantis vaikinas paryčiais sakosi uždainuojąs, kad nuvytų nuovargį.

Pirmąsyk matau vyrą slaugytoją.

Aš dažnai lankausi Medicinos mokyklos bendrabučiuose, tai ten nemažai vaikinų. Tik negalėčiau tiksliai pasakyt, kiek jų pasirinks slaugytojo specialybę, o kiek nueis dirbti socialiniais darbuotojais. Kai prieš penkerius metus baigiau mokslus, keturi kurso draugai pasirinko slaugytojo ir vienas akušerio specialybes.

Keistas pasirinkimas, tiesa?

Mano mama gydytoja. Pirmaisiais metais nesėkmingai bandžiau rinktis ir stoti į socialinio darbuotojo specialybę. Vėliau mama patarė išbandyti slaugytojo duoną.

O kodėl ne gydytojo?

Na, mokykloje buvau tinginys. O stojant į Kauno medicinos akademiją ar Vilniaus universitetą labai svarbūs atestato pažymiai.

Bet visada yra galimybių tobulėti...

Mūsų ligoninėje tam sudarytos sąlygos. Dar studijuodamas pasirinkau anesteziologijos ir intensyviosios terapijos specializaciją. Vis galvojau apie slaugos studijas Klaipėdos universitete, bet, pasitaręs su kolegomis gydytojais, pradėjau lankyti kursus. Būsiu savo pasirinktosios srities instruktorius - vesiu kursus apie pirmosios pagalbos suteikimą, ligonių transportavimą ir kt.

Tai ligoninėje neplanuoji užsibūti?

Kodėl... Viską puikiai galima suderinti. Kolegos dirba ir ligoninėje, ir laisvu nuo darbo metu veda kursus.

Ar šiuos kursus gali lankyti visi norintys slaugytojai?

Jei esi geras ir perspektyvus darbuotojas, gali sulaukti pasiūlymo. Aš šių kursų neatsisakiau, nes šiuo metu neturiu šeimos - galiu sau tai leisti.

Tavajame skyriuje guli sunkūs ligoniai. Turbūt nelengva su jais bendrauti?

Kodėl... Juk ne visi čia guli be sąmonės. Čia atvežami ir kardiologiniai pacientai, kuriems suskausta širdis arba sutrinka ritmas. Aš prižiūriu, lankau ligonius ir kalbuosi su jais. O kai paryčiais nuvargstu, tai uždainuoju...

Ligoniai netraukia dainų kartu?

Na, aš taip garsiai nerėkauju, kad išgirstų visi, - juokiasi.

Ko reikia, kad įstengtum slaugyti?

Žmoniškumo. Bet turbūt kiekvienas į šį klausimą atsakytų savaip. Žinot, darbe aš esu visai kitoks. Čia dirbu, po to uždarau duris ir užmirštu, kas už jų. Reikia mokėti atsiriboti.

O ligoniai prie slaugytojų neprisiriša?

Jie vis aukso kalnus žada. Jei kiekvienas savo pažadą tesėtų, tai mes iš pirčių neišeitumėm ir niekada nenustotumėm gėrę... - juokiasi.

Ligoniai vertina švelnumą. Ar toks ir esi?

Į šį klausimą turėtų atsakyti kiti, - šypteli. - Visko pasitaiko, kartais gi pervargsti...

Kai susipažįsti su mergina, kaip ji reaguoja į tavo profesiją?

Na, jos klausinėja, kas miršta, kaip miršta, kodėl miršta. Gilinasi į darbo specifiką.

Tuomet ir aš paklausiu: kiek žmonių tavo skyriuje daugiausiai yra mirę per vieną naktį?

Keturi.

Košmariška naktis.

Na, košmariška pavadinčiau kitokią naktį. Ji neseniai buvo. Trūko personalo žmonių. Mes, du slaugytojai, turėjome prižiūrėti visą skyrių - 25 ligonius. Kitą rytą vyresnioji slaugytoja, pamačiusi mane, bijojo ir priekaištauti, jog ne viskas tinkamai padaryta.

Išdirbai čia jau penkerius metus. Matei mirtį iš arti. Ar suima graudulys, kai žmogus išeina anapus?

Kai miršta sunkus ligonis, - ne. Priešingai. Nes baigėsi jo kančios. Ir man palengvėja, kai nebematau jo kančios.

Kalbino Auksė BOGUŽAITĖ