Vida Morkūnienė: po įspūdingo folkdžiazo koncerto - ašarų pakalnė...

Oi, "Alka" man reiškia labai daug. Mano gyvenimo būdas yra "Alka". Šis kolektyvas yra toks, apie kokį kiekvienas vadovas galėtų tik pasvajoti. Čia fantastiški žmonės. Iš pradžių tai buvo dvylikos jaunų šeimų kolektyvas. Vėliau šiek tiek pasikeitė sudėtis.

Kartais kurį laiko tarpą žmonės nelanko repeticijų. Vienų vaikai serga, kitų vėl kas nors, na, visokių priežasčių pasitaiko. Ir neseniai turėjom tokią malonią staigmeną. Vienas ansamblietis, kuris ir darbo krūvį labai didelį turi, ir gyvenimas užgriuvo, vakar atėjo ir sako: "Žinai, nebuvau dviejose repeticijose, ateisiu į trečią..." O tai reiškia, kad repeticijų jis nelankė dvejus metus. Būna tokių malonių dalykų, kai žmonės sugrįžta, ir sugrįžta su meile.

Jums "Alka" - laisvalaikis, darbas, pramoga..?

Viskas kartu. Pati "Alkos" idėja yra gera kompanija, geri žmonės, geras mikroklimatas, kad žmogus galėtų pailsėti, savo malonumui padainuoti. Mūsų visos šventės, kurias surengiam, vyksta su šeimos nariais. Kartu organizuojam išvykas, keliones, vasaros stovyklas... Jei mes darom šventę - tai su vyrais, žmonomis, vaikais...

Tai yra kompanija, kuri nori dainuoti. Kartais tai sunkus darbas. Mes pavargom, per tą folkdžiazo projektą baisiai pavargom... Repetuodavom net keturis kartus per savaitę. O juk tie žmonės - ne muzikantai. Po koncerto - ašarų pakalnė nuo įtampos. Ir prieš tai viena balsą prarado, kita visai negalėjo dainuoti, nes palūpė drebėjo... Bet jei visai nesijaudintų, būtų dar blogiau.

Kaip kilo folkdžiazo projekto idėja?

Ji negimė spontaniškai. Iš pradžių dainavom visas dainas, vėliau prasidėjo regiono išgryninimas - Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos. Norėjau, kad žmonės prisiliestų ir prie sutartinių, ir prie žemaičių, aukštaičių, kalendorinių dainų.

Atėjo laikas, kai mes buvom išdainavę viską ir reikėjo ką nors keisti. Prasidėjo nauji projektai Vilniuje su V. Povilioniene. Kirbėjo mintis: "O kodėl ir mums nepabandžius?"

Mes visada buvom mokomi, kad liaudies daina turi būti teisingai dainuojama. Atgimimo laikotarpiu žmonėms labai buvo priimtinas folkloras, nes jie buvo to ištroškę. Bet paskui ateina riba, apie kurią aš kalbu, kai turi kažką keisti arba atrasti tai pačiai dainai kitokį pateikimo būdą.

Mes esam seni pažįstami su Kongu (V. Grubliausku. - Aut. past.), ir aš jį pakalbinau: "Nagi, ką nors sumąstom." Jis sako: "Einu pasikalbėt su visais "doudžiais" ("Doudi Jazz Band". - Aut. past)". Žinot, kaip yra - jie irgi savo sultyse verda. Jų grojimas niekad nebuvo nuėjęs iki "folko". Kongas labai profesionaliai pažiūrėjo į šį dalyką, o paskui prikalbinom ir kitus.

O kaip idėją priėmė "Alkos" kolektyvas?

"Alkos" ansambliečiai viską labai gerai priima. Mums viskas labai įdomu, kad nauja, kas netikėta.

Tai gal jau kirba naujos idėjos?

Ne, ne... Vakar tik įvyko koncertas, o jūs jau šiandien klausiat, - juokiasi. - Dabar norim atsipūsti, išvažiuoti į kokį festivalį užsienyje. Žmonės turi ateiti į ansamblį savo noru. Jei tai taptų antru darbu po tikrojo darbo, tai greitai dainuočiau viena...