Vida Kojelytė: "Laikas pažvelgti į save"

Prieš 25-erius metus Dramos teatro aktorei V. Kojelytei gegužės 12-oji, jos 25-asis gimtadienis, tapo košmaru. Tuomet, 1983-iaisiais, ji sužinojo, kad mylimasis, su kuriuo tebuvo pragyventi vos dveji metai, žuvo Jugoslavijos kalnuose.

Skulptorius Lionginas Garla, kurį klaipėdiečiai kolegos ir daugelis bičiulių visoje Lietuvoje vadindavo Alfa, buvo žmogus, kuris aplink save sukurdavo šventinę atmosferą. Nepriklausomai nuo to, ar buvo kokia proga, ar ne. Jei jos nebūdavo, jis suregzdavo tokias aplinkybes, kad toji šventė įvyktų. Pavyzdžiui, Joninių naktį, neprisibeldus į jokio Jono duris, jis galėjo susisodinti menkai pažįstamus žmones į tuomet dar reto Klaipėdos gatvėse naujausio modelio žiguliukus ir visą naktį "gastroliuoti" Klaipėdos-Palangos plentu, kad pasitiktų saulėtekį. Tie menkai tepažįstami žmonės jį prisimins visada, - juk niekas gyvenime nesikartoja. O jie iki šiol tebepasakoja, kaip stebėjo nepakartojamus vaizdus: vakaruose dar matyti nusileidusios saulės gaisai, o rytuose - jau tekančios saulės žara. Nors tais pasakojimais niekas nenori tikėti, bet taip buvo...

Ne tik V. Kojelytė, bet ir gausūs jo draugai pasakoja, jog Alfa turėjo didelę širdį, kurios lobiais noriai dalindavosi. Kolegos ir bičiuliai skulptoriai Violeta Skirgailaitė, Arūnas Sakalauskas, Algirdas Bosas, Saulius Bertulis, Vaclovas Krutinis, Regimantas Midvikis, režisierius Povilas Gaidys, tapytojai Juozas Vosylius, Edvardas Malinauskas, grafikė Laima Gedvilaitė -Sakalauskienė, pianistas Povilas Jaraminas, sesuo Deiva Garlaitė tai liudijo atminimo vakare "Alfa".

Dėl savo vitališkos prigimties, plačių mostų Alfa nuolatos buvo žmonių apsuptyje. Ką gi, ne paslaptis, kad jis buvo ir svajonių jaunikis: gražus, augalotas, talentingas skulptorius, pasižymintis ir humoro jausmu. Jis negalėjo būti Klaipėdos moterų nepastebėtas. Tačiau vis neatsirasdavo toji, kuri pakerėtų jo širdį.

Žaibo trenksmas

Kadaise Klaipėdos kūrybinė inteligentija artimai draugaudavo. Ar į spektaklio premjerą, ar į parodą - visi sugarma žiūrėti, sveikinti, o paskui - kartu pasėdėti. Dainos, šokiai, juokai... Kūrybinės inteligentijos, kurios Klaipėdoje nebuvo daug, ypatinga fiesta tapdavo ir Teatro diena, kuriai ruošdavosi ne tik aktoriai. Tai štai 1981-ųjų Teatro dienoje jau dalyvavo ir ką tik Konservatoriją baigusi Vida Kojelytė. "Nepaisant pasirinktos profesijos, buvau drovi. Kai šokti pakvietė gražus vyras, pasijutau kaip rūke. Nepasakyčiau, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, bet iš antro tai tikrai likau tarsi žaibo trenkta", - ir šiandien prisiminimai verčia daužytis aktorės širdį.

Matyt, kažką panašaus išgyveno ir Alfa. Nes jau po dviejų savaičių pasipiršo...

Didžiulė rožė

O tas dvi savaites Vida manė, kad tai kas vyksta, darosi visai ne jai. Kelis kartus paskambino, kelis kartus lankėsi jo dirbtuvėje, kurioje Alfa įkvėptai pasakojo, ką jis kala. Ir labai dėmesingai klausėsi Vidos pastabų, sakydamas, kaip ji jautriai kažką pastebėjo, ką galbūt pražiopsojo jis. Na, o vieną dieną išeinančią iš teatro ją sustabdė automobilio padangų cypimas. Ant galinės automobilio sėdynės pūpsojo didžiulė raudona rožė. Alfa be jokių įžangų išdrožė: "Būk mano žmona".

"Aš iš netikėtumo apstulbau, bet vis dėlto sugebėjau išmekenti "taip". Dėl savo jausmų tikrai abejonių neturėjau." Susipažinę kovo 27-ąją, gegužės 24-ąją jie jau susituokė. Jam buvo 33-eji, jai - 23-eji.

Vidą jis apsupo ypatingu dėmesiu: skubėjo parodyti Vilnių, kurį labai mylėjo, skubėjo ją vežti į Užkaukazę, Leningradą, Rygą, Taliną ir t.t. Skubėjo belstis į "valdiškas duris", norėdamas šeimą parsivesti ne į viengungišką vieno kambarėlio būstą, o tikrus namus. Mat į pasaulį jau beldėsi dukrelė Ievutė.

Likimo spąstai

1983-iaisiais V. Kojelytė intensyviai repetavo. Ievutei buvo metukai. Žinoma, visa Garlų šeima išvykti į Alfos išsvajotą Jugoslaviją negalėjo. Ir pats skulptorius į šią kelionę įsiprašė tik paskutiniu momentu, kai kažkas pasitraukė iš sudarytos grupės. Niekas net įtarti negalėjo, kokia tragedija taps šioji kelionė ne tik žuvusiojo Liongino Garlos šeimai, artimiesiems ir bičiuliams, bet ir visai Lietuvai, nes tuomet likimas savo spąstuose sutraiškė ir daugiau Lietuvos menininkų: Juodkalnijos vingiuose iš pravažiuojančio sunkvežimio pažiro plieno lakštai, kurie tarsi pjautuvu nukirto autobuso dalį, o drauge užgesino ir žmonių gyvybes. L. Garla ką tik buvo pasikeitęs vietomis su ekskursijos vadovu, kuris į priekį buvo nulėkęs parūkyti...

Po 25 metų

Kalbėdama apie savo gimtadienį, kai kolegos pranešė apie mylimojo žūtį, Vida ašarų netramdė. Nors praėjo ketvirtis amžiaus, ji vis dar negali susitaikyti su neišmylėta iki dugno meile.

"Aš gyvenau jausmų euforijos rūke. Galima sakyti, neatsimenu laidotuvių. Vis laukdavau jo sugrįžtančio. Kabinausi į Ievutę. O po kelerių metų praradau ir ją..."

Lotyniškas posakis "Per kančias - į žvaigždes" atrodo didžiai neteisingas. Kodėl jis turi patirti tokius likimo smūgius, kad vėliau išjausta panaudotų savo kūryboje - poezijoje, teatre, dailėje? Meilė Lionginui Garlai buvo išauginusi sparnus. Jis tuo metu sukūrė pačius didingiausius ir geriausius savo darbus, kurie ir šiandien puošia Lietuvos skulptorių katalogus, ypač portretai. O štai V. Kojelytė asmeninius išgyvenimus sudėjo į tokius vaidmenis, kaip Barbė TV filme "Vilius Karalius", Ania L. Razumovskajos pjesėje "Seserys", Berta Strinbergo pjesėje "Tėvas". Tai buvo vaidmenys, kuriami neišvengiamai aitrinant sielos žaizdas.

Aktorė į savo jubiliejų žengia susižėrusi visą įmanomą jausmų kraitį. Šiandien ji augina penkiolikmetę Eleną. Pavargusios po dienos darbų namuose laukia supratingasis vyras Rimantas, kuris Vidą priėmė su praeities išgyvenimais ir patirtimi. Likimas iš šios moters daug pasiglemžė. Bet ir davė tikriausiai daugiau nei kitoms...