Velta Anužienė: "Niekada neklausiau šėtono!"

Atvirkščiai, klausiu, ko AŠ noriu iš gyvenimo. Tai buvo mano jaunystės klaida - galvoti, kad mane pamatys, pakvies, ką duos. Ir praėjo labai daug metų, kol supratau - neatras, neduos: ką tu pats padarysi, tą ir turėsi.

Ką noriu dar suspėti išgyventi, patirti - tai dirbti pagal savo profesiją. Labai paprasta. Daug metų nedirbau. Apie teatrą kalbėti gal jau vėlu, bet dar yra kinas. Kelis dešimtmečius pridusęs, Rusijoje jis vėl atgimsta galingas.

Moters vaidmenys labai įvairūs, svarbu tik kad nebūtų primesti iš šalies... Girdėjau, vardan šeimos paaukojote aktorės karjerą?

Niekada nesiruošiau būti ir nebuvau namų šeimininkė. Mokyklą gimtoje Rygoje baigiau aukso medaliu, man sekėsi literatūra, matematika, chemija, ir mokytojams buvo smūgis, kad norėjau būti aktore. Mes abu su Vytautu baigėme ir anuomet, ir dabar elitinę Maskvos Ščiukino teatrinę mokyklą prie Vachtangovo teatro. Kurse buvome tik du ne rusai, įstoję per stebuklą. Ketverius metus stengiausi panaikinti baisų savo akcentą ir švariai kalbėti rusiškai. Paradoksas: tarsi "ištrynę" savo identitetą, mes abu net negalvojome likti Rusijoje, žinojome, jog grįšime. Trejus metus dirbau Liepojos teatre. Nepasakyčiau, kad man labai sekėsi. Vyriausiasis režisierius, garsusis Olgertas Kroderis (jam dabar 90 metų), tuomet buvo kaip tik užsiauginęs studiją vien iš mergaičių, o aš buvau svetima. Jis iš manęs tikėjosi, kad dėstysiu bendraamžėms, ko išmokau Maskvoje, ir jam padėsiu. O aš buvau maksimalistė ir norėjau pati būti aktorė. Turėjau vaidmenų, bet visą dėmesį jis skyrė savo numylėtinėms.

Trejus metus Vytautas iš Klaipėdos pas mane važinėjo motociklu, kol tą, stovintį naktį po mano langais, pavogė ir išardė į gabaliukus. Anuomet man neatrodė, kad paskui vyrą išvažiuoju visiems laikams. Tikėjausi, kad mane priims į Klaipėdos dramos teatrą, bet man vėl trukdė akcentas! 1981 m. gimė mūsų pirmagimis Andrius, ir jam dar nebuvo sukakę vieneri metai, kai mane pakvietė dėstyti universitete. Širdis tam labai priešinosi; ne dėl ambicijų - nenorėjau būti pedagogė.

Švenčiame Baltų vienybės dieną, bet istorikai sako, kad tos vienybės niekad nebuvo. Koks lietuvių bruožas jums atgrasiausias?

Čia katalikybė, ten liuteroniškos tradicijos. Latviai savo išgyvenimus labiau slepia viduje, patys mokosi susitvarkyti su savo problemomis. Jaučia atsakomybę už savo darbus, poelgius ir gyvenimą - prieš save ir prieš Dievą. Abiejų tautų geriausi atstovai palaidoti Sibiro platybėse, jauni - pabėgę į Airiją ar Ameriką. O mes buvome mokomi sąžiningai dirbti ir gauti pagal nuopelnus, o ne išsisukti, laviruoti, apgaudinėti, pasirodyti.

Mano mama mirė, kai man buvo septyneri metai, mane užaugino močiutė. Ji perteikė savo moralines vertybes ir dorybes, tai esu viena karta atsilikusi,- juokiasi.

Ar nesijaučiate vyro šešėlyje? Žmonos dalia - pastūmėti savo žmogų didybės link?

Jis dirba teatre, ten aktorius visada yra ant pakylos, todėl daugiau matomas, daugiau kalba. Niekad nestūmiau, atvirkščiai - numušu jo tą didybę. Jis daug pasiekė dėl savo talento, darbštumo ir fanatiškos meilės teatrui. Mūsų gabumai skirtingi, todėl galime papildyti vienas kitą. O jeigu dubliuotume, draskytumės, viešai šūkautume viens ant kito, pagaliau išsiskirtume. Alternatyva yra tokia.

Sakoma, menamas nuolankumas ir lipšnumas padeda vyti virves iš kiečiausių vyrų.

Čia ne mano politika, man nepatinka gudrauti. Jeigu taip išeina, tai savaime, nes savęs negaliu pakeisti, nieko nedarau apgalvotai. Priešingai, kartais Vytas pyksta, kad esu perdėm tiesmukiška. Galėčiau kai kur ir patylėt.

Kaip sakė vienas skulptorius, jeigu moteris jaučiasi viršesnė už vyrą, jai tas diedas nebereikalingas; ji išeina kaip katė?

Gyvenime būna situacijų, kai vyras turi būti stipresnis ir apginti, bet iš principo yra dvi asmenybės, kurios toleruoja viena kitą, padeda ir palaiko. Taip reikėtų žiūrėt į moters ir vyro sąjungą, o ne kaip į amžiną kovą - kuris viršuj ar apačioj. Mes esame lygios asmenybės, taip - labai skirtingos, bet vienas kitą suprantančios. Visko, žinoma, būna gyvenime; dabar jau esam "prisišlifavę" vienas prie kito.

Perskaičiau: "Kad ir kaip mylėtum savo vyrą, ateina diena, kai santykiai pasidaro banalūs kaip lydytas sūris: nebevirpina juslių, juose nebėra skausmingo saldumo ir pavojaus. Ir tu užsimanai kamambero sūrio - aromatingo, riebaus, su įsispaudusia šėtono kanopos žyme"...

Niekada neklausiau šėtono! Gal ir moterys gali leistis į romanus, bet... Na, gerai, patirsi tą kūnišką malonumą, o kaip paskui gyvent su savo sąžine visą likusį gyvenimą, paskui ėst save? Abu nesame iš tų, kurie neištikimybę pavadintų "tik nuklydimu".

Aistroms ir ekstremaliems pojūčiams mes turime teatrą, visa tai išliejame ir gauname pasitenkinimą. Vyksta transformacija per kūrybą, nebereikia papildomų aštrių pojūčių. Dabar mes statom su studentais šešias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos: šeši pasaulio autoriai gigantai: Ibsenas, Strindbergas, O'Nilas, Turgenevas... Priartėti prie tokių aistrų, jas patirti ir "privesti" studentus - tai didžiulė iškrova.

Kokias paslaptis jums atskleidė profesija?

Nė vieno spektaklio seniai nežiūriu kaip normalus žmogus. "Preparuoju", žiūriu, iš ko tai padaryta, kaip. Ir labai retai būna akimirkų, kai atsiduodu ir negalvoju...

Aktoriams, režisieriams įdomūs visi tie žmogaus sielos vingiai: kodėl jis pasielgė šioj situacijoj taip, o ne kitaip, kas vyksta jo pasąmonėj, kodėl taip reaguoja. Gera klasikinė dramaturgija - savotiškas detektyvas ar matematinė užduotis.

O jūsų gyvenime kaip scenoje buvo aštrių siužetų?

Anksti mirė abu tėvai, dabar sesuo išvažiavo į Australiją, baisu, - kaip į niekur. Tikriausiai reikia atrasti teatre ekvivalentą tam, kas vyksta gyvenime, kad perteiktum ir paveiktum žiūrovą. Teatre dabar daug natūralizmo, natūralistiškai rodoma kančia, ir matome daug šlykščių dalykų, kurie su menu nieko bendro neturi.

Ar namie su vyru kalbatės apie kūrybą, aukštas materijas?

Mums reikia kiekvienam atskirai pagalvoti. Ačiū Dievui, turime tris kambarius. O šiaip tęsiasi tas mūsų bendravimas - kuris prasideda rytą paskaitose - plaunant indus, lyginant skalbinius. Vienas tik pagalvoja apie ką nors, o kitas jau kalba. "Šokinėjame" į kitus laikus ir veiksmo vietas tarsi susikibę už rankų...

Viena aktorė neseniai sakė: "Jei tai nebūtų mano vaikas, aš gal niekad nebendraučiau su tuo žmogumi". Ar pavyko sūnus užauginti laimingais žmonėmis?

Mes stengėmės, kad jie pirmiausiai suprastų, ko nori gyvenime pasiekti, ką dėl to reikia padaryti ir kokia ta laimės kaina.

Matas dar yra moksleivis, laisvas, šnekantis, gabus vaikas, sėdintis prie mokslų iki pirmos valandos nakties. Andrius, devyneriais su puse metų vyresnis, baigęs rezidentūrą, bus gydytojas neurochirurgas. Mano tėvai ir sesuo, net pamotė buvo gydytojai, aš buvau vienintelė išsišokėlė.

Mes kategoriškai prieš, kad vaikai gyvenimą sietų su teatru. Vytas labai norėjo, kad Andrius būtų gydytojas, ir sūnus įprato to norėti, iš tikrųjų fanatiškai susidomėjo. Dienas, kai vieši pas mus, būna sulindęs į knygų krūvą.

Kokie jūsų studentai?

Jie - Liepojos teatro ateitis. Ir ateis visi šešiolika iškart - galinga jėga. Pirmajame kurse buvo šokas, neįmanoma susišnekėti, nes jie atsinešė savo vertybes iš gatvės, mokyklos, svajojo būti aktoriai net neskaitę Šekspyro. Dabar jau kalbamės kaip lygūs. Su metais jaunimas vis mažiau skaito, persismelkę kičine kultūra, "adaptuota" literatūra...

Kada paskutiniu metu jautėtės pakylėta?

Kaip ant sparnų? Su Vytautu buvome Maskvoje. kasmet spalio 23 dieną švenčiamas Ščiukino mokyklos gimtadienis - nuo 1914 m., kai ji įsikūrė ir įvyko pirmoji Vachtangovo teatro repeticija. Su kurso draugais susitikome po 30 metų, iš 37 žmonių atvyko devyniolika. Trys yra mirę, kai kurie - dingę, vienas atvyko iš Ispanijos, ten Bilbau, baskų krašte, kur niekad nebuvo teatro, įkūręs teatro mokyklą, kiti - iš Londono, Paryžiaus, Sankt Peterburgo. O vienas liaudies artistas net 6 valandas lėktuvu skrido iš Čitos. Visi buvome labai pakylėti, sklidini gėrio ir vienas kitą mylintys. Pasenę, bet kartu ir jauni.