Vaclavas Stankevičius: "Sapnuose švartuoju laivus..."

Tos dienos neužfiksavau, nes nemaniau, kad tas reisas man bus paskutinis. Taip susiklostė, kad sugrįžus žmona paprašė ilgėliau pabūti krante - reikėjo remontuoti butą, buvo daug fizinio darbo. Pasinėriau į ūkinius reikalus. 1991-ieji buvo labai sunkūs laikai visai žvejybos pramonei - įmonės "Jūra" bankrotas, laivų prastovos - ir tai lėmė, kad į jūrą taip ir nebegrįžau. Nusprendėme, kad atėjo laikas man padirbėti ir krante, - čia vyro žodžiams paantrino ir ponia Rima: "Tai buvo mano iniciatyva, aš prašiau, kad jis paliktų jūrą. Tiesiog atėjo laikas pradėti kitą gyvenimą."

- Dar ilgai neturėjau nieko bendra su politika, - tęsė V. Stankevičius. - Pradėjau dirbti Transporto laivyne ir tik 1997 buvau pirmą kartą išrinktas į miesto Tarybą.

Dirbote kapitonu apie septyniolika metų. Turbūt patyrėte daug dramatiškų situacijų?

Didžiausią sukrėtimą patyriau ne jūroje, o jau dirbdamas krante. Iki gyvenimo pabaigos prisiminsiu transportinio refrežeratoriaus "Linkuva" tragediją 2000 metais. Laivas pateko į uraganą ir nuskendo - tokioje situacijoje kaltink save nekaltinęs... - prityla. - Tuo metu buvau vienas iš Transporto laivyno vadovų, organizavau gelbėjimo operaciją.

Dėl šios nelaimės daug iškentėjote.

Man šis įvykis buvo didžiulė tragedija.

Daug kas kapitono darbą įsivaizduoja labai romantiškai...

... turbūt tie, kurie žiūri į šią profesiją iš šalies ir mato gražią uniformą. Romantikos yra, bet kur kas daugiau - atsakomybės. Man teko daug laivų švartuoti sudėtingomis oro sąlygomis, plaukiojau su didelėmis įgulomis, tarp kurių buvo įvairiataučių skirtingo amžiaus ir požiūrio į gyvenimą žmonių. Žinote, po 2-3 mėnesių, praleistų jūroje, įguloje iškyla visokiausių nesutarimų, o jei esi dar jaunas - aš į pirmąjį reisą išplaukiau 33 metų - romantika labai greitai išgaruoja.

Ar pasakodavote jūrai savo paslaptis, kaip, sako, daro jūrininkai?

Ne, nesu iš tų, kurie kalbasi su jūra, - šypsosi. - Bet prisipažinsiu, kad pirmieji metai krante man buvo labai sunkūs. Jaučiau begalinį ilgesį. Pro savo Transporto laivyno pastato langus stebėdavau įplaukiančius ir išplaukiančius iš uosto laivus. Man buvo ypač skaudu matyti plaukiant savo laivą "Kovinė šlovė" - paskutinį laivą, kuriam vadovavau...

Tačiau paskui, kai pamačiau, jog esu reikalingas ir čia, ir kad man gana gerai sekasi, - apsipratau. Per penkiolika metų prie gyvenimo krante aš jau visiškai pripratau. Tiesa, pastaruoju metu sapnuose aš labai dažnai švartuoju laivą, duodu nurodymus įgulai, dažnai jaudinuosi, kad kokią nors gatvę praplauksiu su savo laivu... Labai keisti sapnai. Anksčiau tokių nebūdavo, turbūt senstu - greitai man sukaks 52 metai.

O man atrodo, kad tiesiog pasiilgote jūros.

Kolegos Seimo nariai man dažnai užduoda tokį klausimą. Galiu pasakyti - jei aplinkybės taip susiklostytų, kad turėčiau vėl išplaukti į jūrą, man tai nebūtų problema, sugebėčiau dirbti toliau.

Dabar kapitono uniforma pasipuošiate tik ypatingomis progomis?

Taip, per Jūros šventę arba svarbų kokios nors jūrinės organizacijos jubiliejų. Kolegos jūrininkai man dėl to priekaištauja, nes jie uniformas apsivelka daug dažniau nei aš.

Kapitono unformą laikau garbingoje namų vietoje. Mano sūnūs, kurie jau paaugo, dabar mane mato politiką ir jau pamiršo pagrindinę mano profesiją - kad jų tėvas kadaise buvo kapitonas. Kai apsirengiu kapitono uniformą, jie labai žavisi.

Jumis žavisi ir daugelis jūrininkų, kurių problemas sprendžiate taip nuoširdžiai atsidavęs.

Bet aš tai galiu labai paprastai paaiškinti - man nereikia gilintis į jūrininkų problemas, kad jiems pagelbėčiau: tai yra mano kraujuje. Pats Dievas man liepia rūpintis jūrininkais. Tai ne tik mano profesija - tai mano ir mano šeimos gyvenimas. Ne tik aš, bet ir mano žmona labai gerai žino jūrininkų problemas. Tai specifinė profesija, ir reikia didelio supratimo sprendžiant vieną ar kitą klausimą.

Žmona padeda Jūsų darbe?

Labai. Be jos nebūčiau tiek pasiekęs. Žmona yra pagrindinė mano patarėja visuose reikaluose. Ji labai gerai išmano politiką. Gerai pažįstu visus Seimo narius ir matau, kad su daugeliu jų Rima galėtų parungtyniauti politikos srityje.

Ar jūsų žmona labiau džiaugėsi turėdama vyrą kapitoną, ar dabar, kai esate Seimo narys?

Į šį klausimą geriausiai atsakytų ji... Mano žmonai buvo tikrai nelengva. Kai plaukiojau, buvau jaunas ir neturėjau gyvenimo patirties, man atrodė, kad štai aš išplaukiu, sugrįžtu po pusmečio ir esu situacijos "didvyris". O dabar matau, kad klydau. Mano žmonai buvo daug sunkiau likti namie su mažais vaikais ir gyventi laukiant manęs. Vaikai užaugo be manęs. Tačiau būti politiko žmona - ne ką lengviau, tuo labiau dabar, kai vyksta tokios pjautynės.

Ponia Rima, ką turi žinoti moteris, tekėdama už jūrininko?

(Atsidūsta.) Kiekviena moteris, kuri išteka už jūrininko, turi žinoti, kad turės laukti, kad negalės jam rodyti savo kaprizų ir maldauti, kad neitų į laivą per audrą. Nieko panašaus negali būti.

Tai pasiaukojimas?

Sunku pasakyti, ar tai pasiaukojimas, ar tiesiog supratimas, - susimąsto. - Man labai norėjosi, kad vyras būtų šalia, kad matytų, kaip gimsta ir auga jo vaikai, bet to nebuvo. Ir gimdžiau, ir auginau be Vaclavo. Žiūrėdavau į jaunas šeimas, mamas su tėveliais, stumiančius vaiko vežimėlį, o aš - vis viena ir viena... Turėdavai atstoti vaikams ir mamą, ir tėtį. Bet paaiškindavau sūnums, kad tėtis jus palieka ne todėl, kad nemyli, o todėl, kad jo toks darbas. Jis - jūrininkas. Moterims, jūrininkų žmonoms, visada sakau: kad ir kaip būtų sunku, negalima užsidaryti savo pasaulėlyje, tarp keturių namų sienų, be paliovos verkti ir rašyti vyrui laiškus, kad tu greičiau sugrįžk. Reikia bendrauti, gyventi visavertį gyvenimą, nes vyro grįžimui į krantą reikia būti pasiruošus. Moteriškais kaprizais nieko nepasieksi, taip neturi būti: iš pradžių verkiu, kad jis nebeplauktų, o po to vėl varau į jūrą, nes baigiasi pinigai. Moteris turi išlikti savarankiška ir taip pat prisidėti prie šeimos išlaikymo.

Kas judu suvedė?

Jūra, - atsako ponia Rima. - Vaclavas kadais užsuko į svečius pas mano brolį jūreivį...