Uostamiesčio Įkvėptieji, arba Kelionė be rodyklių

Prieš dvidešimtį metų Liudviko Natalevičiaus vardą uostamiesčio elitas tarė vos ne pašnabždomis, su konspiracija: ilgėtasi abstrahuotos tapybos, netarnaujančios jokiai ideologijai, socrealizmo antipodo? Liudviko, vienišiaus tamsos valdovo, darbai, regis, teikė metafizinės paguodos. Ir šiandie tapybos mėgėjai spėlioja, ar jo kūryba - bažnytis menas, ar grynas seksas. Štai pati vienoj drobėj įžvelgiau abstrahuotą "Nuėmimą nuo kryžiaus", o dailininkas nusijuokė: "Kiti čia įžvelgtų žvėrišką aktą", bet taip ir nepaaiškino, kurie būtų teisūs; esą, pagal tai, ko kiekvienas ieško tose drobėse, psichoanalitikas beveik galėtų nustatyti diagnozę. Natalevičiaus stilistika nesikeičia, sensacijų jis neieško.

Sarkastiškai sako, menas jau yra, ir jis nesąs išradėjas, tik įkūnytojas, idiotas, iš išardytų pasaulių fragmentų ir trupinių atkuriąs naujus mitologinius pasaulius. "Ieškau tobulos formos ir kompozicijos, kad iš drobės vienovės niekas "neiškristų": reikalingas piltuvėlis, kaip iš stiklainio į butelį pilant skystį, atsiranda turinys ir prasmė. Kūryba auga kaip vaikas ir darosi vis kitoks, pasižiūri, kad jam nebe du, o du šimtai metų. Ir prisimeni kalambūrą: kas atsirado pirma - višta ar kiaušinis?"

Skulptorius Vytautas Balsys marmuriniame miraže

Liudvikas kiek su pikdžiuga atsiliepia apie kolegų geltonuosius ar mėlynuosius tapybos periodus: tai tik baldų perstūmimas, gal tam dailininkui raudonų dažų pritrūko, be to, liaudžiai patinka ta spalvų puota.

Jeigu sakoma, jog aktorius - akrobatas ir filosofas, kaip apibūdintume dailininką?

Filosofiją Liudvikas palieka profesionalams, nemėgsta daugiažodystės, tapyba ir taip turi daug variantų, ir vienąsyk apie darbą galima šnekėt vienaip, kitą - kitaip. O rašyti ar kardinaliai keisti stilistiką dailininkas pradeda tada, kai nujaučia biologinę mirtį. Pripažįsta, kad yra veikiamas aplinkos, tik ne politinės ar visuomeninės, greičiau jo tapyba - intensyvus vidinis vyksmas, impulsai, tai, kas atsinešta iš praeities. Natalevičius nebesistengia patekti į elitines parodas, esą kritika nebevaidina jokio vaidmens. Svarbu surasti absoliutų blogį (nužudytas vaikas, sako, nėra medžiaga menui, svarbi absoliuti Visatos blogio imperija, tarkim, kosmose sprogta žvaigždės). Nepaisant kartais nešiojamo dvasios sunkulio, tapyti lengva.

"Bohema esu aš pats, jei noriu, galiu ją čia vienas pasidaryt", - sako vienišius ir pripažįsta, jog studija jam tarsi saugios ir šiltos įsčios. Apie juodą savo paveikslų foną sako: "Tai ne juoduma, tai tamsa; tuštuma - visų formų motina. Kiekvienas dailininkas siekia tobulumo. Kitąsyk žmogus ieško savęs, ir neduok Dieve, kai suranda... Reikia ne ieškot, o gyvent."

Davė Dievas antrąją odą

Odininkė Virginija Giniotytė atvirauja, jog kažkada oda jai atrodė itin komplikuota medžiaga; net negalinti prisiminti, kodėl Talino dailės akademijoje studijavo odininko amatą, nes pagal savo prigimtį, temperamentą, mąstymo būdą turėjo būti skulptorė. Mokėsi knygų įrišimo specialybės (tebedalyvauja tarptautinėse parodose), ir sykiu - šrifto, poligrafijos, meno istorijos, piešinio, tapybos ir skulptūros. Taip pat - dizaino, avalynės konstravimo, galanterijos. Taip "pasikausčius", buvo labai lengva gyvent, ir dirbti Vilniaus dailės kombinate, tačiau stagnatišką supratimą apie odą, kaip itin siaurą specializaciją, įveikė; nusprendė nebeprievartaut savęs, "neteršt pasaulio", kurdama dirželius. O štai oda įrištą knygą malonu glostyti kaip gyvūną. Dešimt metų visą dūšią Virginija atidavė motinystei, o kai persikėlė gyvent į Klaipėdą (keisti miestą brandaus amžiaus sulaukus nėra paprasta, kone tas pats, kas išraut savo šaknis), ji pradėjo "kelti šaršalą" tarp odininkų, kūrė respublikinį projektą "Oda plius forma interjere", remiamą Savivaldybės. Derino odą su medžiu, variu, emale.

"Mano filosofija yra forma, forma, forma... Neteisingai žiūrima į odą - tarsi į rudą plokštumą, kailiadirbystę. Svarbu, kaip žmogus pats jaučiasi. Pasaulyje einama į tai, jog susilieja grynieji ir taikomieji menai. Apima toks jaudulys, kai regi gryną aliejinę tapybą, o šiaip, pažiūrėkit, ant ko yra tapoma. Madingi kailio ir odos kilimai, odiniai gobelenai, odos tapetai - ypatingos prabangos ženklas. Šiuolaikiame interjere daug kas gali būti iš odos: širmos, pagalvės, įvairių formų dėžės, baldai. Buvo mane ištikęs "komodų priepuolis", dariau aibę stalčiukų "su paslaptimi". Noriu, kad mano sukurti baldai būtų skulptūriški ir artistiški, skatinti emocijas, į kai kuriuos galima pažvelgt ir su humoru. Štai padariau tokį "cepeliną" atsisėst, viduj - veršio kailiu išklota, dėžę - "papriką" su stalčiukais. Odininkystė - gan retas, itin aukšto lygmens amatas, man patinka batika, pynimas, dažymas, marmuravimas. Gali būti labai gražus šaltas virtuvės interjeras iš plieno, bet jeigu jame pamatai ir rankų darbą, jis tampa šiltesnis, individualesnis, neįprastas. Nuo A iki Ž viską darau pati, nepatikėčiau jokio darbelio stalių ir odininkų cecheliui. Tiesa, turėjau idėją sukurti galanterijos įmonėlę, bet supratau, jog perdėm specializuosiuosi ir bus sunku iššokt iš to rato. Odininkui reikia daug fizinės jėgos; ne kiekviena moteris įstengtų tampyti, išversti tą odą. Mirkau ją 12-ą valandų, paskui rankom minkau dar parą; kol "užsiveržia" riešai. Negali leisti sau tokios atsipalaidavimo būsenos ar apsvaigimo kaip dailininkas: vis galvoji, kaip įveikti techninius dalykus, kad įkūnytum idėją. Patinka spalvinti odą, deginti, klijuoti, išploninti reljefą, oda gali būt kaip ažūro nėriniai... Deja, kai kas man priekaištauja, kad nulupam nuo gyvulio odą ir darom iš to menus; betgi kiek mėsos suryjam; deja, esame maitvanagiai", - juokiasi menininkė.

Prisimename ir šiurpiuosius mirties fabriko menininkus, fašistinėje Vokietijoje iš žmogaus odos kurpusius pirštines, ja aptraukdavusius šviestuvus.

Ji gerbia meistrus, kurie dirba su krokodilo, stručio, gyvatės oda, tačiau tai sukūrė pati gamta, ir su ja nepasirungsi. Tad mieliausia dirbti veršiuko, karvės oda - tokia naudojama kosminiuose laivuose, ji stora ir minkšta, lanksti, augalinio rauginimo. Ima ją kaip baltą lapą ir eksperimentuoja.

"Esu nusiteikusi patriotiškai odos atžvilgiu: reikia ją apginti ir prikelti, juk yra tūkstantmečių tradicijos, Egipte atkasami odiniai drabužiai, avalynė, apklotai, tai buvo priimta kaip antroji žmogaus oda. Europoje niekas taip savitai nedirba su šia medžiaga, kaip pabaltijiečiai, rastume savo nišą taikomojoje dailėje", - sako viena unikaliausių iš 30-ies profesionalių šalies odininkų.

Kūrybos leitmotyvas - mirtis ir erotika

"Nesvarbu, kada visa tai prasidėjo, vyksta ar pasibaigs. Nesvarbu kas - gamta, Dievas ar kažkas kitas davė mums visa tai. Nesvarbu, kuriame krašte, amžiuje ir koks buvo daiktas, kuo mito tas Žvėris, kokia buvo žmogaus akių spalva. Visų jų užuomazga bendra. Svarbu tai, kiek tu, suvokdamas save neatsiejama to vienio dalimi, lieki adekvatus savo laikui, savo asmeniui", - tik tiek apie kūrybos miražą ir oazę yra parašęs klaipėdietis skulptorius Vytautas Balsys. Sukūręs stulbinančius "Rojaus sodus" iš marmuro, vario ir bronzos.

"Studijų metu ir aš bandžiau save išreikšti, dalyvaudamas įvairiuose konkursuose; turbūt taip reikėjo, kad man nepavyktų, nes aš radau save, ir dirbti vienam žmogui man teikia didesnį malonumą, nei blaškytis tarp valdžios ir visuomenės, atsižvelgt į miesto tarybos nuomonę. Statyti skulptūras mieste yra didžiulė atsakomybė, jos pasigedau ir tuomet, kai griovė paminklus, ir kai stato naujus. Jei neturi ką pasakyti, gali kankintis amžinybę su geriausiai įrankiais, ir išeis šnipštas, - sako Vytautas.

- Mano erdvės - kamerinės ir šiltos. Mene taisyklių nėra, nemanau, kad didžiai idėjai išreikšti reikia 100 tonų akmens; ne mažiau prasminga gali būti ir maža skulptūrėlė, interjero ašis. Jei ji išraiškinga, gili, kuria nuotaiką, ne tik užpildo tuščią vietą. Be reikalo paskui skulptūrą velkasi bjaurus šleifas, neva ji turi stovėt gatvėse, aikštėse, apibendrindama istorinius etapus, įamžindama didvyrius. Tavyje verda lava, ir negalima visko žodžiais paaiškint; skulptūroje didžioji dalis yra amatininko darbas, tačiau amato įvaldymas padeda atskleist idėją, tu jau turi orkestrą, groji ne tik vienu smuiku. O "Rojaus sodų" koncepcija labai aiški: norėjau parodyt, kad rutinoj, kasdieniame bėgime yra ir šventų dalykų, dėl kurių verta gyventi ir kurti - pirmiausia meilė ir žmogiškumas. Mano kūrybos leitmotyvas - meilė ir mirtis", - sako skulptorius, kurio klijuoti akmenys, sluoksneliai ir atverti nauji prasmių klodai kelia nuostabą. Tai spalvota, tapybiška skulptūra.

Anot menininko, nebūtinai jo darbai turi iškeliaut į užsienį; Lietuvoje randasi subtilus, skoningas ir autentiškas interjeras. Buvo toks laikas prieš dešimtį metų, kai jaunas skulptorius nebematė prasmės ką nors dirbti, bet kelionės į Italiją ir Ispaniją stipriai "įspyrė": gėrėdamasis tenykšte gamta, architektūra, skulptūromis, nusiramino; žmonės tūkstantmečius kalė akmenį - per karus ir marus. Geriau, kai esi kiek prispaustas darbų, terminų, tuomet labiau brangini savo laiką. Vytautas sako, jog tapęs milijardieriumi, vis tiek kaltų akmenį, nes kūryba - ne katorga. Gal ilgainiui tas marmuras ar akmuo pasidaro kaip tavo kūnas ir kraujas?

"Nesu nei laisvės šauklys, nei didis misionierius, tik kartais atveri žmonėms akis, jog yra ir didesnių dalykų, nei sukimasis siaurų problemų rate. Skulptūros darymas man primena moters gimdymą, kai persipina skausmas ir džiaugsmas, viltis, juoda ir balta", - sako Vytautas Balsys, prisipažindamas, jog didžiausias kaifas - eskizas, plastelino minkymas, paskui pradideda juodas, "mechaninis" darbas.

Kurdamas skulptūras interjerui, nenori įnešt į jį kančios ar chimeriškų pabaisų. "Rojaus sodai", anot skulptoriaus, - poeto vizija ir doro žmogaus gyvenimo tikslas. Peržengus PAŽINIMO vartus, svarbiausia yra EITI savo keliu.