Tomas Kiauka: "Jeigu per greitai bėgame, siela nespėja iš paskos"

"Laimė nėra euforiška būsena. Atsigręžęs į sunkų, vargingą gyvenimą, kai nuolatos siekei savo tikslo, supranti, kad tada buvai gražus ir laimingas", - sakė Klaipėdos universiteto dėstytojas, humanitarinių mokslų daktaras Tomas Kiauka, su draugu, pianistu virtuozu Viktoru Paukšteliu Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje atidaręs tapybos parodą "Sielos archeologija". Girdėjau atsiliepimų, jog tai buvo iškili dvasios puota, tad ir nusprendžiau "pakasinėti", gal iškapstysime vertingą monetą, už kurią galėtume nusipirkti būties lengvumo akimirką.

Prasitarėte, kad kliedite menu; kada tai prasidėjo ir kuo baigėsi?

Nesibaigė. Tapiau nuo vaikystės, norėjau studijuoti Dailės akademijoje, bet susiklostė kitaip. Dailė liko šalia, ir paskutiniaisiais metais suaktualėjo. Gal tai bandymas veikti ką prasmingo, racionaliai negalėčiau pasakyti, kodėl man to reikia. Gyvenime tiek daug absurdo, o ta veikla mane išvalo, išlaisvina intuiciją, pajuntu visišką laisvę. Atsiduodi procesui, ir lauki, ką paveikslas su tavimi darys; įdomi avantiūra. Tarsi kažką kasinėji sieloje ir nežinai, ką užgriebsi.

Parodoje jus palaikė gausus būrys draugų. Kokios sirenų giesmės iš Vilniaus atviliojo į Klaipėdą? Ar nepasijutote atsidūręs provincijoje?

Gimiau Šilutėje, šiame krašte - mano šaknys. Jau dešimt metų dirbu Klaipėdoje, nes čia buvo įkurta vienintelė Lietuvoje evangeliškosios teologijos katedra. Turbūt Vilniuje yra daugiau provincialų negu Klaipėdoje; provincialumas - ne vieta, o žmogaus būsena. Čia žmonės nuoširdesni, atviresni, paprasčiau atrandi asmeninį santykį, o laikas tarsi teka lėčiau. Jis skirtingai teka skirtingose vietose.

Kokie vaikystės potyriai lėmė, kad pasirinkote studijuoti teologiją?

Tai man nutiko. Aš net ir nežinojau, kas ta bažnyčia, tie kunigai, teologija, tai buvo susiję su sovietmečio įvaizdžiu. Teologiją ir filosofiją studijavau Vokietijoje, ten parašiau daktaro disertacijas: pirmąją - apie mirtį, kitą - apie laiką.

Klaipėdos universitetete dėstote filosofiją, teologiją ir meno istoriją. Kaip ši trejybė padeda išlikti mažiau pažeidžiamam?

Tai padeda ir apsunkina, tai nėra pramoga. Mąstydamas supranti, ko negali pakeisti, nori nenori prisiimi naštą. Teologiją galima pavadinti tam tikra kultūrinės atminties istorija, į ją sueina skaudūs ir įdomūs, keisti transcendentiniai patyrimai, tai daugiau patirties dalykas. Filosofija apima mąstymą ir problemas, kas yra tiesa, laikas, tikrovė, grynini save, kas tai yra laikini žmogiški išgyvenimai, o tai tam tikra prasme trina patį žmogiškumą. Arba galima pasukti radikaliu kampu kaip prancūzų egzistencialistai, kad viskas yra absurdas, mes tik ritinėjam tą Sizifo akmenuką aukštyn žemyn, ir prasmės jokios nėra. Bet prasmė protu nesuvokiama, ji gal kažkokiu būdu skleidžiasi laike, tai patirties dalykas. Meno istorija, kūryba išvaduoja nuo visų tų klausimų, esi joje, ir tai be galo svarbus potyris.

Kaip menininko paklausiu: kodėl nusižudo ne kokie nevykėliai, bet talentingi menininkai, turintys didžiulį pasisekimą, laurų ir gerbėjų?

Sunkus klausimas. Pavojinga sudėti visas priežastis į vieną. Aš manau, tai dėl to, kad viskas yra "nureikšmėję"; dabar tiek visko daug, gyvename beprotiškais laikais. Tos beprotybės nematome, nes per daug į ją pasinėrę.

Tėvų, senelių, pokariu išgyvenusių žiaurius dalykus, akyse aš matau tiek daug šviesos, vilties, ateities laukimo. Beje, penktadienį dalyvausiu konferencijoje apie laiką - amžiną praėjusios dabarties ateitį. Skamba paradoksaliai, bet iš tiesų labai paprasta mintis: mes nebeturime ateities, mums visa tik greitėja ir tampa nuolatiniu pasikartojimu, kas nauja - jau yra šimtąkart buvę. Įvykiai vis greičiau teka vienoda tėkme, ir mes savęs nebeatpažįstame. Aš manau, kad talentingi žmonės yra labai jautrūs, ir kartais nebežino, dėl ko jie gyvena.

Regis, išsitrina ribos tarp vyro ir moters. Kas su mumis vyksta, kad seksas tampa virtualus, daugėja homoseksualų, trečiosios lyties padarų, metroseksualų, tų, kurie išvis atsisako kopuliuotis? Ar tai - iš persisotinimo, kai niekas nebelaikoma iškrypimu, neliko tabu?

Viskas nusibodę, išbandyta, užsikankinama šlykščiomis pramogomis, kurios yra niekas. Pabandykim padaryti dienos, žiniasklaidos pjūvį: viskas, kas vyksta šiandien, rytoj nebebus įdomu, visa spaudžiasi, dabartis trumpėja, kažkur lekiam. Kaip senovės indėnai sakė: jeigu mes per greitai bėgam, siela nespėja iš paskos. Jausmo, per kurį išgyvename prasmes, turinius, ištuštėjimas - tai totalus neva visko išmanymas, o iš tiesų išsitaškymas veiklose, galimybėse.

Vis dėlto kalbame apie dvasingumą. Bet, kaip sakė filosofas A. Mickūnas, lietuviui dvasingumas - svoris, sunkumas, pavalkai, lyg šoktų klumpakojį. Mūsų protėviai buvo laimingi, linksmi, šelmiški, ir sykiu mąslūs, gilūs, filosofiški. Gal reikėtų įmerkti rankas į žemę?

Aš irgi labai mėgstu sodą, auginu gėles, daržoves, medžius. Banalybę pasakysiu, bet esame praradę sąlytį su gamta, valandos mums teka tuščia tėkme, neužsipildo kosminiu ritmu.

Žmogus dar prieš gimdamas jaučia ritmiką, širdies plakimą, yra diena, vakaras, šventas laikas, vaikystė ir branda turi savastį. Stengiamės neleisti tuščiai laiko, planuojame, laiką paverčiame pinigais. Iš tikrųjų reikėtų atsiduoti laikui, o ne jį valdyti; jis pats mums daug dovanoja.

Kodėl jūs rašote į "Šiaurės Atėnus" tekstus su paantrašte, kad jie nekeičia pasaulio, net nebūtina jų skaityti? Tai narcisizmas, koketavimas?

Tai ir tas, ir anas. Šalia to dar yra kažko kitko, tam tikra išraiškos forma, tam tikras būdas būti tame tekste, vyksme; tikrai nieko reikšmingo.

Viename tekste rašote, kad ketvirtadieniais einate prie jūros numirti - be aiškios priežasties. Ar jums reikia akistatos su stichija, "tyru ir beprasmiu šėlsmu"?

Be galo tai pamėgau, einu, kai nebūna žmonių, ir tada visas pasaulis - mano. Ir patiriu tam tikra prasme mirtį - to, kas buvo prislėgę, užgriozdinę, visa tai paleidžiu. Ta begalybė, jūros alsavimas neturi tikslo, tai apvalo, suteikia katarsį.

Rašėte apie mirtį; ar bijote jos?

Darbą rašiau visus metus, daug knygų perskaičiau, ir manau, kad tai iliuzija, jog galime kažką suprasti apie mirtį. Tai yra patirties pabaiga.

Vakarų visuomenė yra išstūmusi iš gyvenimo mirtį ir jos labai bijo. Apie ją daug kalbame medijose, filmuose, tarsi pakylama virš jos, žaidžiame su ja: aš turiu dešimt gyvenimų. Žiūrėjimu į mirtį tarsi tą baimę malšiname. Makabriški juokeliai nėra blogiausias dalykas, blogiau mirties subanalinimas, jos tiražavimas, prezentavimas. Jeigu kas iššoko pro langą, visur laikraščiuose tas kišama į pirmus puslapius, bet realiai tai tik įvaizdžiai. Rodo Afganistane sprogimo išdraskytus kūnus, o mes graužiame savo sumuštinį, to neišgyvename. Kuo labiau atbunkame ir išstumiame tą suvokimą, tuo labiau bijome, prarandame gyvenimą. Jei pasigilintume į viduramžių patirtį - mirtis buvo paprasta gyvenimo dalis, žmonės prieš ją susitvarkydavo savo reikalus, ramiai pasitikdavo.

Pritariu girdėtai minčiai, kad moteris yra laiminga tiek, kiek laimingas jos liūdniausias vaikas. O kaip jūs, vyras?

Tai intymus klausimas. Man atrodo, žodyne turime tiek sąvokų, kurias pavadinčiau fantazmais, kuriais tikime. Bet ką iš tikrųjų reiškia laimė, meilė, tiesa, prasmė? Iš tikrųjų laimė nėra euforinė būsena, kai smegenyse gaminasi kažkokie endorfinai ar seratoninai; tai fantastiška akimirkos būsena, kuri praeina. Tuo tarpu atsigręžęs į sunkų, vargingą gyvenimą, kai nuolatos siekei savo tikslo, matai mažai euforijos, bet pagalvoji, kad tuomet buvai gražus ir laimingas. Ir kai sakai, kad myli, ar tai reiškia, kad noriu su tavimi mylėtis, ar dalintis savo likimu, ar tu man patinki kaip asmenybė, ar viskas kartu? Kita vertus, gal reikia tų fantazmų, jie atstoja prarastą Dievą, žmogui reikia transcendentinio tikslo, įsikibti į kažką, kas jam suteiktų viltį.

Kaip paaiškintumėte, kad inteligentija, filosofai nebesikiša į visuomenės gyvenimą, nekalba apie jos būseną, apie bedievišką cinizmą aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, neformuoja nuomonės apie šėtono armiją - rasistus, homofobus, kapų niekintojus, smurtautojus?

Nuolat girdžiu jų balsų radijo ir televizijos laidose, tik jie netampa veiksmingi. Man atrodo, niekam nebeįdomu, kas ką sako, suvokia, kad nieko nepakeisi, tos anoniminės sistemos valdžios. Mes tampame pasaulinių krizių, globalizacijų, klimato atšilimo, kainų kilimo įkaitais, ir tu gali pasakyti kalbą, nuostabesnę už Jėzaus, bet žinai, kad nieko iš to nebus. Gal tai viena priežasčių, kodėl žudosi jauni talentingi žmonės - suvokia turį dovanas, kurių niekam nereikia. Gal tai protesto išraiška. Tikrai nemanau, kad inteligentija kalbėdama ką pakeis; štai sovietmečiu J. Marcinkevičius kalbėjo, visi klausėsi, nes buvo vienas tikslas, laisvės vizija. Žmonės patyliukais žinojo, ko nori, nesvarbu, kad vėliau nusivylė, bet buvo kryptis. Dabar viskas fragmentuota, segmentuota, yra sistema, kurioje individas su savo pozicija nieko nereiškia.

Važinėdama po kaimus, miestelius, matau jaunus žmones, vedančius į bažnyčią vaikus, sodinančius medžius, gerbiančius tėvus. Gal yra vilties, kad prisikelsime?

Aišku. Yra begalė nuostabių dalykų, gali vardinti nesustodamas. Tai paprasčiausia judėjimo, kvėpavimo laisvė, galiu matyti dangų, jūrą, kažkam padaryti skanų valgį, smagiai pabendrauti. Tik mes labiau linkę matyti tą kitą pusę. Pagaliau esame laisvi, ir tai daugeliui pasirodė nepakeliama našta. Niekas taip negniuždo žmogaus kaip ta laisvė, kai jis turi pats pasirinkti, ieškoti prasmės, pats būti atsakingas už save. Anksčiau buvo Dievas, po to komunistų partija. Aišku, galima visą pasaulį apkaltinti...

Kokie svajonių vėjai šiuo metu pučia į jūsų troškimų bures?

Aš turiu keistą svajonę įgyvendinti projektą, kuris vadintųsi "Šokantys uosto kranai". Apie tą absoliučiai beprotišką svajonę jau kalbuosi su merijos galvomis, Oskaras Koršunovas sutiko režisuoti tą dalyką, kompozitorius Rimša - parašyti muziką, bandysiu įkalbėti baleriną Eglę Špokaitę. Žodžiu, baletas su kranais, kurie turėtų atspindėti šio krašto tam tikrą savastį ir kultūrinę istorinę patirtį, dialogą tarp gamtos ir technikos, uosto ir jo gyventojų. Man uostas yra gyva būtybė, kurioje žmogaus sukurti laivai, vaizdai, garsų pasaulis... Tai būtų labai brangus projektas, bet jeigu pavyktų realizuoti, kaip jį įsivaizduoju, galėtų tapti kasmetine Klaipėdos švente. Į ją galėtume įtraukti Vokietiją, Rusiją, Kaliningrado sritį - istorinius dalyvius, kurie į mūsų kraštą įnešė skaudžių ir gerų dalykų.

Ko norite sau, gal dar ką nuveikti universitete?

Nesu išskirtinis, tad - sveikatos, artimųjų sėkmės, geresnio gyvenimo.

O vertindamas darbą universitete nusiviliu. Ypač skausminga žiūrėti į švietimo reformą, kuri mokslą nori paversti verslu. Į savo vaikus žiūrime, lyg jie turėtų gyventi rinkos sąlygomis, o ne patys rinktųsi; jokio auklėjimo, ugdymo, tarsi jie būtų kažkoks pridėtinės vertės šaltinis. Aukštasis mokslas turėtų būti asmenybės ugdymas, jos formavimas, ir tik antroje vietoje tai, ko reikia mūsų ekonomikai, ko reikia sukurti kokį produktą. Visa susiklosto savaime, kai yra teisingas požiūris, o jis šiuo metu pakirstas, vyksta tragiški įvykiai, vis daugiau formalizuojama, digitalizuojama, ir kuo labiau verčiama verslu, tuo labiau smunka mokslas.