Tatuiruotės: menas ar išpažintis ant odos?

Ar ši kūno puošyba slepia vidines dramas, ar tai tam tikrų žmonių grupių atsakas į problemas, kurių nesprendžia didžioji visuomenės dalis, mes ir pabandėme išsiaiškinti.

Tatuiruotės už grotų

Klaipėdietis fotografas Kęstutis Maskolaitis, septintąjį dešimtmetį tarnavęs tarybinėje armijoje specialiosios paskirties būryje tolimame imperijos pakraštyje, prisiminė, kaip drastiškai anuomet buvo daromos "stigmos" ir kokią tai turėjo prasmę.

"Turbūt tai darėme iš neturėjimo ką veikti ir todėl, kad visi jautėmės ereliai. Dvi adatas arba gitaros stygas sulenkdavome kampu, kad sueitų smaigaliai ir užsilaikytų tušas, apvyniodavome siūlais, sutvirtindavome degtukais, kad būtų patogiau, ir badydavome ant vienas kito kūno norimą paveikslėlį. Dezinfekuodavome odekolonu. Kruvina kūno dalis kitą dieną būdavo ištinusi, kurį laiką atrodydavo lyg būtum šašiukus nusikasęs. Tatuiruotės nesupūliuodavo, o ir AIDS užsikrėsti tada negrėsė", - sakė Kęstutis.

Skaudėdavęs tik pirmas dygsnis, nors vienas kareivėlis per pirtyje atliekamą procedūrą buvo keturis kartus nualpęs. Jis rusišką žodį "cham" paprašė ištatuiruoti ant jo vyriškojo pasididžiavimo.

Turintis įvairių pažįstamų vyras pasakojo, kad įkalinimo įstaigose tatuiruotės turėjo ypatingą paskirtį. Kaliniui nusimetus marškinėlius, iš simboliškų ženklų galėjai perskaityti jo biografiją ir dosjė: už ką sėdėjo, ko nekenčia, kokiomis priklausomybės ligomis serga, kokie jo ketinimai.

Kalinių kūno piešiniai - beribės, kartais beprotiškos fantazijos vaisius: nuo kulto pastatų, undinių, harpijų, karstų iki intymių scenų. Vienas kalinys paprašė ant nugaros jam išbadyti pegasą, o pokštininkai draugeliai ištatuiravo vaizdelį iš vaikiško elementoriaus: traktorių, ariantį tėvynės laukus, lydimą varnėnų su sliekais snapuose.

Kęstutis paminėjo ir paradoksalų istorinį faktą. Prieš šaulius pastatyti nuteistieji mirties bausme apnuogindavo krūtines, ant kurių būdavo ištatuiruoti Stalino ar Lenino portretai, ir kareiviai atsisakydavo šauti.

Kęstutis nepanaikino nė vienos iš trijų savo tatuiruočių. Jį linksmina ant rankos išbadytas merginos veidas, ypač kai, patempus odą, pakeičia grimasą. Kęstutis juokauja, kad valgyti tatuiruotės neprašo, o jas panaikinti brangiai kainuotų ir liktų randai.

Kultinis reiškinys

Susitikome su klaipėdiečiu tatuiruočių meistru Danieliumi Djačkovu, vienu iš leidinio "Tatuiruočių menas Lietuvoje" sudarytojų.

Tai, kad klaipėdiečiai leidinį išrinko populiariausia metų knyga, rodo, kad netradicine kūno puošyba domisi daugybė žmonių. Kokia šio reiškinio, dar neištyrinėto mūsų kultūrologų, kilmė? Tai buvo jūsų diplominio darbo Vilniaus dailės akademijoje tema.

Manoma, tatuiruotės atėjo iš Indonezijos, Okeanijos šalių indėnų, kuriems jos buvo magiška apsauga nuo piktų dvasių, ligų, priešų strėlės.

Tatuiruotės buvo skirtos ir pažymėti genties nario - vado, žynio, kario - statusui. Jos plito visose senosiose civilizacijose, taip pat ir senovės Romos imperijoje. Jas darėsi net eskimai. Afrikoje juodaodžiams tai būtų sudėtingiau, dėl to jie pjaustėsi, puošėsi randais. Juodkalnijoje ypač mėgo tatuiruotes serbų moterys, Skandinavijos šalyse - vikingai. Į Europą šią madą, atradęs Ameriką, parvežė Kolumbas, iš pradžių ji prigijo tarp prostitučių, dokininkų, jūreivių, vėliau - tarp kareivių, kalinių.

Vėliau atsirado Holivudo žvaigždžių kultas, hipiai, kurie protestavo prieš dominuojančią kultūrą ir būrėsi į grupes paremti vienas kito, taigi ir savo kūną "tiuningavo" tatuiruotėmis.

Indai, kad sektųsi, tatuiruojasi svastikas arba "omus" - kosminio garso, dieviškos energijos ir šviesos simbolius. Ritualų metu jas daro ir vaikams.

Dabar viskas - religija ir pasaulėžiūra - pasaulio tautose susimaišė it kokteilis: ant vieno kūno gali būti "išpažintos" tikėjimo ir politinės pažiūros, protestas prieš visuomenės negalavimus ar normas. Arba tiesiog dekoracija. Mes sovietmečiu buvome izoliuoti, prikimšti stereotipų, todėl kiek atsilikome tatuiruočių srityje.

Senovės baltai, lietuviai nedarė tatuiruočių.

Močiutė man pasakojo, kad moterys puošėsi rūtų šakele: sušlapinta ji išdegindavo žymę rankoje. Taip puošdavosi.

Manau, kad gražiai žalodamiesi žmonės nori maištauti prieš Dievą, prigimties natūralumą, parodyti valios jėgą keisti savo kūną kaip nori. Danielius Djačkovas

Koks meistras yra geras?

Didelis pranašumas - akademinis išsilavinimas, nors dailė ir yra empirinis mokslas, pagrįstas jausmais. Menas yra, kai sukuri autentišką darbą, neplagijuoji. Kiekvienas meistras turi savų triukų, bet labai svarbu, kokius įrankius naudoja, 8 ar 42 adatėles.

Kokio amžiaus žmonės ir kokias kūno vietas tatuiruojasi?

Pagal Lietuvos įstatymus tatuiruotes nepilnamečiai gali darytis nuo 16 metų, gavę tėvų sutikimą. Vyriausias klientas buvo 71-erių, kurio visas kūnas tatuiruotas. Gerbiu žmones, kurie tatuiruotėms išleidžia didžiąją atlyginimo dalį; tai rodo prioritetus, kad žavisi menu.

Nėra vietų, kurios būtų tabu. Draugas tatuiravo veidą paprastam kaip trys kapeikos vyrukui, bet manau, jis turėjo psichologinių problemų; gal tai yra savigyna, žmogus atstumia, nes nenori, kad kas prie jo lįstų. Mes stengiamės klientų nemoralizuoti, neatkalbinėti nuo fantazijų, bet aš nedarau tatuiruočių ant padų ir delnų, nes ten netinkama odos struktūra, odą tenka daug kartų "prievartauti". Mano estetiniai ir moralės principai neleidžia puošti "mačo" intymių kūno vietų, nestebina tik toks moterų pageidavimas, nes jos jaučiasi erotiškesnės, švelnesnės.

Kokie raštai populiariausi?

Tai individualu. Gali šaldytuvą per visą nugarą išsitatuiruoti arba lėktuvą, miestus. Mėgdžiojamos Holivudo garsenybės - populiarios žvaigždutės, gyvenimo kredo užrašai, vaikų vardai. Įamžinti mylimojo atvaizdą sau ant pilvo, nugaros ar krūtinės yra klasikinė klaida, kintantis faktorius. Daug žmonių, tikėdamiesi dangiškos apsaugos, renkasi Kristaus, Budos, šventųjų atvaizdus. Turintys netipišką humoro jausmą tatuiruojasi animacinių filmukų - "Na, palauk!" ar "Simpsonai" herojus. Vargina, kai klientai ateina nežinodami, ko nori, o aš neturiu laiko gilintis į jų psichologiją. Kodėl mano tatuiruotėje - II pasaulinio karo scenos? Seniai domiuosi jo tematika ir sukūriau savotišką odę, pabrėždamas ne politinį aspektą, o žmoniškumą, pasiaukojimą, drąsą.

Kodėl žmonės renkasi tokį saviraiškos būdą?

Manau, kai kurie piešiniais maskuoja ar kompensuoja kokius nors savo trūkumus, trokšta patikti. Yra tokių tatuiruočių fanų, kuriuos vadiname kolekcininkais: jie lankosi pas visus meistrus iš eilės. Galbūt tai supranta kaip nuolatinę transformaciją, kūno metamorfozes.

Suprantu žmogų, kuris tai daro, nes nepatinka jo paties kūnas, arba turintį odos vėžį, kuris stengiasi, kad oda būtų gražesnė. Paradoksas, kai kūną raižo turintieji lygią, skaisčią odą.

Ar galima tatuiruotes pašalinti?

Galima koreguoti ar dažyti iš naujo. Lazeriu jas pašalintų plastikos chirurgai, tačiau gali likti pigmentinių randų, o jei piešinys didelis ir tamsus, tai gali aktyvinti vėžinių ląstelių vystymąsi. Bet aš apie tai žinau tik iš gandų.

"Pabandęs negali sustoti"

28 metų klaipėdietis Bogdanas pirmąją tatuiruotę pasidarė prieš vienuolika metų, o netrukus ant jo nugaros susirangys liūtas. Vyras tiki, kad ženklas jį apsaugos kaip talismanas ar amuletas.

Kas nutiko, kad nėrėte į šią avantiūrą?

Iš pradžių norėjau pabandyti, kas tai yra, nuo mažo ornamento, bet pasikalbėjęs su meistru pasirinkau drakoną, ir nenusivyliau.

Tai nėra avantiūra ar siekimas pasipuikuoti. Piešinys buvo sugalvotas ne per penkias minutes; juk liks visam gyvenimui. Mintis sukrapščiau per pusę metų, buvo tam tikrų įvykių, išgyvenimų, bet tai - asmeniška. Kas pasirinko piešinį ilgai brandinęs idėją, nenusivylė.

22 metų Silvija, Kauno technologijų universitete studijuojanti medijų filosofiją, ant nugaros jau turinti laumžirgį, atėjo pas meistrą padaryti jį didesnį.

Ar norėjote išsiskirti iš kitų bendraamžių?

Jei to norėčiau, daryčiausi jas matomose vietose: žiūrėkit, ką turiu. Man trūko pasitikėjimo, ir aš norėjau, kad pirmoji tatuiruotė ant rankos būtų tarsi priesakas, linkėjimas, kuris man padėtų nepamiršti svajonės, kad ir kas atsitiktų. Stiprinau ir savo vidinį imunitetą, tačiau ta runa man yra kaip malda, kurią nešiojuosi ir ant kūno.

Tatuiruotės man yra ne mados klyksmas, o savęs išlaisvinimas iš kartais slegiančios aplinkos, teikia stiprybės. Tai nėra kūno išniekinimas, o grožio paryškinimas, ir mane palaiko tėvai.

Vizijos ateina pačios, tik turi būti labai svarbios, reikia jų išlaukti. Kartą pradėjęs negali sustoti, nes tai yra saldaus vaisiaus skonis, kurio norisi vis daugiau. Ne, ne dėl skausmo, nes jam sukelti galima susigalvoti kitų būdų.

"Tatuiruotės yra protestas"

Aurelija Markevičienė, psichologė, psichoanalitikė:

Ar tatuiravimasis yra destrukcija, ar menas, idėjų išraiška, - aiškios ribos nenubrėžčiau. Yra tam tikros laikmečio, kultūrinės, žmogaus amžiaus dimensijos. Kai kuriose šalyse žmogus be tatuiruočių atrodo nenormalus, kalėjimuose - kažkaip "nekieta". Tatuiruotės yra protestas, demonstratyvus siekimas išsiskirti, kažką įrodyti, opozicija, pasipriešinimas pasauliui, jo kvailoms taisyklėms ir įstatymams. Jos rodo žmogaus nebrandumą, tai, kad kažkada negavo kurios nors svarbios pamokos arba jam trūko laisvės.
Dar yra mados dalykai: kai pamėgdžiojama arba eksperimentuojama. Jeigu žmogus nori turėti ženkliuką intymioje vietoje, kurį gali pastebėti tik artimiausi žmonės, - tai jau erotiniai atributai.
Jei tokia kūno puošyba darosi per aštri, įžūli, liguista, įtarčiau priklausomybę, gilios vidinės emocinės būsenos nesaugumo išraišką. Kartais asmenybė dėl patirtų sunkių išgyvenimų nesusiformuoja, žmogus nejaučia, kad jis yra gyvas, ir tatuiruotės sukeliamo skausmo pojūtis leidžia pajusti, kad jis egzistuoja.
Priežasčių, dėl kurių tatuiruojasi mirusios motinos veidą, gali būti įvairių: kaltės jausmas, per stipri meilė ir prisirišimas, nesugebėjimu gyventi ir gerai jaustis vienumoje.
Nesakyčiau, kad ryžtis kūno išmėginimams yra lengviau nei dvasiniams pokyčiams; pabandykite pasidaryti dešimt tatuiruočių, pamatysite, ar tai lengva. Ir žmonės retai tai daro iš išdykumo ar išpaikimo; taip elgtis verčia dramatiški, skausmingi išgyvenimai. Dažnai tai nėra valingas, sąmoningas pasirinkimas, jį paaiškinti nelengva kaip ir tai, kodėl žmonės puola į priklausomybes nuo narkotikų, sekso, azartinių žaidimų. Jie gal negali padaryti karjeros, sukurti simfonijos arba sėkmingos santuokos, partnerystės, tarsi užstringa tam tikroje būsenoje, nes jaučiasi pernelyg neramūs ir silpni irtis į priekį.