Svetlana Klemencova: "Anatolijaus orgijos - darbas"

Nesvaičiojau apie riterius nei apie žvaigždes, neraudojau į pagalvę. Na, žavėjausi artistu Tichonovu... Skambinau pianinu, piešiau, mėgau modeliuoti ir svajojau tapti architekte. Pirmoji tikra meilė ir buvo Anatolijus. Klaipėdoje mokėsi mano brolis, gyveno giminių, tai buvo mano svajonių miestas. Į fabriką, kuriame dirbau, netikėtai paskambinęs mįslingas jaunuolis pakvietė į teatrą. Laukė priskynęs iš daržo saulučių, toks rimtas jaunas žmogus, kuriuo išsyk patikėjau. Esu pragmatikė, bet pajutau širdimi, kad jis atrama - visam gyvenimui. Ir jis iškart pasakė: "Mes būsim kartu". Klajodavom po Kuršių nerijos kopas... "Dekabristiškos" gal buvo mūsų vestuvės: į "zagsą" nuėjome dviese, ten mums pasakė, kad reikia liudininkų, tai sustabdėme jau išeinančių jaunavedžių porą, ir jie buvo mūsų liudininkai. Su draugais "Bangos" restorane išgėrėm šampano. Uošvė sugrįžusius pagal stačiatikių paprotį apipylė žirniais.

Ar liktumėte su Tolia vargti, jeigu būtų nevykėlis dailininkas, kartėlį nuplaunantis degtine? Ar nepavydėjote jo nuogoms pozuotojoms, visokioms mūzoms?

Kai atėjau susipažint su jo mama, mane tiesiog pakerėjo jo paveikslas, jau tuomet įžvelgiau didelę kūrybinę potenciją. Bet mylėdama savo žmogų tokį, koks yra, nebūriau, seksis jam ar skursime... Vienas po kito gimė Romanas ir Ilja. Kai pagimdžiau pirmąjį sūnų, ir vyras naktį paskambino, išgirdau tokį galingą stūgsmą, kad turbūt išbudino visą Kaliningradą, kur buvo išvykęs.

Nepavydėjau, jis juk menininkas! Argi įmanoma kontroliuoti vyrą? Jei panorės, jis išeis. Nebuvo viskas taip saldu, ne iš karto tapo įžymus: dirbo, dirbo kaip kinkinio mulas. Ačiū Dievui, jo motulė pagelbėjo, ir iki šiol ji vienijanti šeimą ašis. Stengiausi jai ir vyrui įtikti, neįskaudinti, nes taip esu išauklėta. Bet ji tokia išmintinga, jog užuot pavydėjus, kad "atėmiau" iš jos vienintelį sūnų, kai tik šokdavom vienas prieš kitą, duodavo mums suprast: susivokite savyje, nesigriebkite veikti "ant karštųjų". Užuot daužiusi lėkštes, aš pasitraukiu tyloje pamąstyti, kuris iš mūsų teisus, susigaudyti jausmuose.

Kodėl man Jūsų vyras, kurį labai myliu ir gerbiu, truputį primena turkų pašą? Ar leidžia Jums atsiskleisti kaip asmenybei, kaip moteriai, patenkinti savo profesines ambicijas?

Vyras man - žmogaus idealas, šeimos galva, bet nenuskriausti ir vaikai. Matydami, koks jis man autoritetas, jie dar labiau myli tėtį. Ne, jis manęs neužgožia, nėra koks Atila užkariautojas, - kvatoja. - Su savo moterišku įvaizdžiu galiu daryti ką noriu, tik jis paklaiko, kai virtau blondine. Bet man neįdomu pramogauti, būti atskirai, susigyvenome taip, kad kai vienas pradedam mintį, kitas užbaigia. Žinoma, pasitaiko ir netikėtų viražų... Nespėju išnirt iš sapno, o Tolia jau šaukia: "Padjom! Važiuojam į žygį". Mes ir dirbame kartu, esu dizainerio asistentė, techninis centras. Kuriant bendrus projektus, mes abu prapuolam, ir mano ego neklykia: žinau, kad geresnės mokyklos, kaip Klemencovo, niekur nerasiu. Jis labai azartiškas: jei turi idėją, tiek visko iškapsto... Kaip aš "susilyrinusi" išsiverkiu ant jo peties, taip ir vyras leidžia sau paverkšlenti. Aš tuomet labai pragmatiškai jį nuraminu: "Žinai, gal mesk visa tai? Negadink sau gyvenimo". Bet jis kankinasi, kol suranda idėjos sprendimą. Jo orgijos - darbas. Būna, kad jam ir trukdau. Bet jis pokštauja: "Tu neprivalai būti proto bokštas. Kartais vyras būna sužavėtas ir patenkintas savo kvailute žmona".

Vienoje laidoje jis sakė, kad dėkingas Dievui už tokią gerą bendražygę, bičiulę. Tarsi būtumėt "žmogaus draugas"...

Nekenčiu kraštutinumų, - neištveria neįsikišęs Anatolijus, kuris saugo žmoną nuo žurnalistės kaip drakonas. - Arba žmona turi būt geidžiama iki pamišimo, arba draugas, su kuriuo druską valgytum! Ne, tai simbiozė, ir vykusi, Dievo valia!

Sveta: Ir virdama barščius, regiu Tolios akyse šokinėjant kipšiukus. Kai kas sako, kad meilės nėra, tik pripratimas. Na, kaip galima priprasti be sukrečiančių jausmų? Gal tik aš kažkokia nenormali "odnoliubka"; na, patinka, žavi kiti vyrai, bet jausmo neįžiebs jokio! Tik aš nekaitinu savęs mintimis: kas būtų, jeigu jo netekčiau? Na, šiandie aš blogai atrodau, aš bjauri, kaprizinga - tegu priima mane tokią. Ir nesu tokia paklusni, kaip atrodau; mudviejų tas pats ambicingasis Zodiako ženklas - Mergelė. Tik įvaizdis gal toks, stereotipas, kad rusės - šiltos, kaip vijokliai apsivejančios, visada glamone pamaloninančios vyrą. Mano tėvai sandoroje gyveno, taip ir mes nesiriedami, pagarbiai gyvenimo dalia dalijamės. Santuoka gali būti aštriabriaunis deimantas, kurį abu šlifuoja. O ką aš jame matau? Save, tik jis tvirtesnis, labiau intriguojantis. Graudesnėmis akimirkomis ką prisimenu? Anatolijų, atlekiantį į pirmą pasimatymą su puokšte saulučių...

"Pirty išvanota žmona vėl tampa šilkinė"

"Aš taip pat esu humanitaras, - sako advokatas Mindaugas Kepenis. - Kai po prokuroro kalbos apsiverkia ginamasis, po advokato gražbylysčių lieka neaišku, ką apskritai tas angelas veikia teisiamųjų suole", - juokiasi, paklaustas ar jo darbas toks pat kūrybiškas kaip žmonos rašytojos Nijolės Kepenienės.

Kuo Nijolė Jus sudomino iš pirmo žvilgsnio?

Mes susipažinome Vilniuje. Baigusi režisūros studijas Klaipėdoje, sostinėje ji studijavo filologiją. Su draugais, įstoję į universitetą, keturiese nuomojome tokią stubą: vandentiekis ir tualetas buvo lauke, krosnis ištapyta Dali maniera, sietynas - iš butelių nuskeltais kraštais. Čia vyko baliukai, susirinkdavo iki 80-ies bohemiškų personų. Nors šėlti baigdavome likus trims dienoms iki sesijos, mokslai sekėsi. Po jūreivystės mokyklos ir plaukiojimų buvau išsidūkęs, ir kai į svečius užėjo Nijolė, kažkas bimbtelėjo, nusprendžiau, jog tai kaip tik tas žmogus, su kuriuo noriu gyvent. Net nebepasakysiu, kuo ji išsiskyrė iš kitų merginų, gal buvo švelnesnė. Nors Nijolės tėvai buvo "prie meno", gyveno Rašytojų namuose šalia S. Krasausko, P. Dirgėlos, Šavelio, gal jie truputį manęs, ilgaplaukio su džinsais, išsigando. Aš net normaliai jai nepasipiršau, tik paprašiau nunešt pareiškimus, pasakėm tėvams. Kaipsyk buvo hipių laikai, ji buvo porai dienų iš namų pabėgus, sėdėdavo ant akmenų prie katedros, gurkšnojo vyną su poetais, buvo kaip ir metus mokslus, aš įkalbėjau juos tęsti, tai tėvai atlyžo. Tuo jos bohemiškumas ir baigėsi...

Nijolė niekada nesiskundė rašymo katorga, rūpesčiais auginant tris dukras, nemačiau jos ribinės būsenos. Ar tai Jūs padarėte ją laimingą?

Šeima jai yra svarbiausia. Nors šiaip jau suteikiu jai laisvę. Dabar ji studijuoja anglų kalbą, kiek pakeiksnodama, dėstytojauja. Keliasi šeštą ryto, iš pradžių mus pamaitina, paskui rašo. Gyvenau tarp keturių moterų, ir šuo, jūrų kiaulytė, žuvelė - visos moteriškos lyties. Pirmagimė Skaistė Švedijoje ji baigė tarptautinę teisę, Akvilė Italijoje studijuoja architektūrą, o pagrandukė Šarūnė iš mažens iliustruoja piešiniais mamos knygas. Mažąją mama tiesiog dievina, viską leidžia, tai nelabai manęs klauso, mudu drauge tik po internetą naršom. Nesu tironas, šeimoje visi sprendimus priima patys, labai retai ką drausdavau, nebent nesąmones darytų. Bet netgi jei kam nepritariu, manau, geriau tegu pačios išbando, ką sumaniusios, kad paskui nesulaukčiau kaltinimų.

Jausmai sudyla, aistros apmalšta... Ar niekad nekilo mintis išeiti pas kitą moterį? Ar nepavydite, kai per autorinius vakarus kiti žmoną apipila gėlėmis, komplimentais? Nebijote ją prarasti?

Nežinau, kas joje tokio yra, bet niekada nebuvo minties ieškoti kitos, kad užpildyčiau kokią nors tuštumą. Mes, tokie skirtingi, papildome vienas kitą. Ji - ir motiniška žmona, ir bendražygė, ir gera meilužė. Nejaučiu pavydo. Jeigu jai sekasi ar sulaukia daug dėmesio, man smagu ir glosto savimeilę. Jei iki šiol buvo ištikima, neįsivaizduoju, kaip galėtų... Bet jeigu taip atsitiktų, galėčiau ir beprotiškai pasielgti, - juokiasi. - Mudu turime didelį hobį: nesvarbu kur būtume, trečiadieniais ir sekmadieniais neriam į šaltą upę, periamės pirty. Kitas pomėgis - šokame Lotynų Amerikos bei klasikinius šokius Daujotų "Stiliaus" studijoje. Dešimtmetį dalyvaudavome džiazo baliuose, ir visąlaik mudu išrinkdavo geriausia šokėjų pora. Betgi džiazas - be rėmų, ir šokdami "Žuvėdros" baliuje pamatėme, kad šokame kitaip negu visi... Dabar ir draugus mokome šokti tango, kartais repeticijas po studijos tęsiam namie.

Tai jūs iš tų vyrų, kurie nemano, kad tik žmona turi atsinaujinti, linksminti, intriguoti. Ar apimta kūrybinio įkvėpimo ji nevaikšto po namus išsiblaškiusi, panirus į save it lunatikė?

Prisipažinsiu, ji daugiau mane stumia - į premjeras, koncertus; aš pasiduodu... Be jos gal būčiau nuobodyla. Aišku, kiekvieną dieną nesibučiuojame, bet aš niekada stipriai nereaguoju į kokius nepagrįstus priekaištus, nutyliu, nes žinau: nueisim į kiną, išvanosiu ją pirtyje, ir nesutarimai išnyks. Jos rašymas manęs neerzina ir nekenkia; tai daro naktimis arba užleidžia vietą prie vairo. Bet kur, bet kada turi bloknotą, ir šovus naujo romano motyvui, fiksuoja. Taip, kartais siužete būna autobiografijos, personažai primena kažką labai artimo, bet dėl to nepykstu. Žmona neturi tokių trūkumų, kurių negalėčiau pakęsti. Tik ji neturi supratimo, kaip mokėti už butą, ir jei nebūtų manęs, ją pasmaugtų anstoliai. Ji ir kompiuterį naudoja tik kaip rašomąją mašinėlę. Nepasakyčiau, kad ji atsidavusi kulinarė, kartais paruošia ką sveikuoliško, bet juk galime nueiti į kavinę, - juokiasi pašnekovas.

Atrodytų, ideali žmona. Bet juk vyrai tokių tobulybių bijo ir neša kailį kuo toliau... Ar rauna iš savo partnerio kokius trūkumus?

Kovoja, kad rūkau. Bet medikai man pasakė, kad sveikiau cigaretė negu taurelė viršaus. Esu azartiškas, kadaise, kai atsidarė legalūs lošimo namai, gal ir buvau vienu metu įnikęs, bet ji ištraukė mane iš to liūno, - juokiasi. - Trečioji dukra atsirado, kad Nijolė turėtų kur išlieti trykštančią meilės energiją. O meilę man ji išreiškia siekimu padaryti mane tobulą. Trylika metų dirbau tardytoju, tai ji mane iš ten "išstūmė". Nesu pats blogiausias advokatas, bet dabar gal stums į politiką? Taigi tiek drauge išgyvenęs, nerandu literatūros ar filmų herojės, su kuria galėčiau tapatinti; ji tokia vienintelė, į nieką nepanaši.