Svajonių darbą rado pasaulio aukštybėse

Su Karolina susitinkame jai trumpam grįžus atostogų į Lietuvą. Šiuo metu mergina ir vėl išvykusi į Dubajų, kur grįžo prie to, ką labiausiai mėgsta - darbo bare.

Kaip atsidūrei prie baro?

18 metų pradėjau dirbti barmene viename didžiausių naktinių klubų Klaipėdoje. Buvo labai sunku visko išmokti, bet kelis mėnesius labai daug dirbau ir išmokau tikrai nemažai. Ten dirbau apie dvejus metus, po to įsidarbinau kitur, galiausiai - naujai atsidariusiame klube, kur teko viską daryti nuo nulio - sudarinėti meniu ir panašiai.

Ar visada svajojai dirbti būtent tokį darbą?

Baras - tai mano tvirtovė. Dirbdama aš jaučiuosi esanti savo vietoje. Visada tik taip viską įsivaizduodavau. Ateityje norėčiau turėti savo barą. Ar Lietuvoje? Žinoma, traukia link tėvynės. Kad ir kaip būtų, namai yra namai.

Ko neužteko Lietuvoje? Kas paskatino laimės ieškoti tolimajame Dubajuje?

Visą vasarą dirbusi naujai atsidariusiame klube, nors ir buvo labai smagu, pagalvojau, kad noriu kažko daugiau.

Sugalvojau išvažiuoti į Dubajų. Darbą susiradau per Lietuvos agentūrą, kelis mėnesius buvo tvarkomi dokumentai. Išvažiavau ne viena - su geriausia drauge. Taip buvo drąsiau.

Dubajuje taip pat įsidarbinau barmene - aukščiausiame pasaulio pastate "Burj Khalifa" ir taip pat aukščiausiame pasaulio restorane. Dirbu kokteilių bare, kuris vadinasi "At.mosphere" Ir ten gyvenu jau pusę metų.

Kaip į tavo pasiryžimą išvykti į tokią tolimą šalį reagavo artimieji ir draugai?

Tėvai nelabai norėjo išleisti, nes šalis tikrai toli nuo Lietuvos - skrydis trunka net 7 valandas. Juo labiau tai nėra Londonas ar Airija, kur važiuoja dauguma lietuvaičių. Tačiau vėliau tėvai pamatė mano pasiekimus, kad aš ten esu laiminga, ir dabar džiaugiasi kartu su manimi.

Džiaugiuosi, kad esu tokia jauna, o jau spėjau tiek daug patirti. Draugai įkalbinėjo nevažiuoti, pasilikti, nes juk čia, Klaipėdoje, turėjau darbą. Tačiau aš važiavau ne dėl pinigų - dėl naujos patirties.

SVAJONĖ. Darbas prie baro - Karolinos svajonė, kuri pildosi gana sėkmingai - Dubajuje vykusiame barmenų konkurse ji aplenkė porą dešimčių vaikinų. Asmeninio archyvo nuotr.

Kuo ypatinga vieta, kurioje dirbi?

Dirbame pačiam aukščiausiame pasaulio restorane - 442 m aukštyje, 122 aukšte. Vaizdas - nepakartojamas. Iš viso yra 160 aukštų, o pats pastatas yra 800 metrų aukščio. Važinėjamės vienu iš greičiausių pasaulyje liftų, kuris greičiau nei per vieną minutę pakyla į 123 aukštą. Pro langus matyti ne tik kiti įspūdingi pastatai, bet ir didžiausi pasaulyje šokantys fontanai.

Kiekvienas žmogus, atvažiavęs į Dubajų, turėtų apsilankyti "Burj Khalifa" pastate. Jame yra įsikūręs dizainerio Armani viešbutis. Čia yra ir naktinis klubas, SPA centrai, barai, restoranai, rezidencijos, kuriose įsikuria ir pasaulinio garso žvaigždžių.

Papasakok plačiau apie konkursą, kuriame užėmei antrąją vietą.

Atvažiavus į Dubajų teko praeiti viso mėnesio mokymus, po kurių baras buvo atidarytas. Jie vyko kiekvieną dieną nuo 7 ryto iki 18 val. vakaro. Tačiau visiškai nesigailiu, nes už tokius mokymus žmonės moka didelius pinigus, o aš tiek daug išmokau nemokamai dar už tai gaudama ir bazinę algą. Per trejus metus Lietuvoje nė pusės tiek nesužinojau apie darbą bare.

Po keturių mėnesių dalyvavau "World Class: Raising the Bar" konkurse "Ketel One Vodka". Į šį konkursą iš viso pasaulio suvažiuoja geriausi teisėjai. Vienas iš teisėjų buvo Garis Reganas, vadinamas barmenų tėčiu, išleidęs ne vieną itin populiarią knygą. Mano sugalvotas kokteilis buvo gana lietuviškas - su rabarbarais, - šypsosi. - Konkurse svarbu viskas: kokteilio pristatymas, skonis, kvapas... Kadangi konkurse tarp 20 vaikinų aš buvau vienintelė mergina, tai manau, antra vieta yra tikrai neblogai. Po konkurso turėjau galimybę bandyti išvažiuoti į finalą, kuris vyko Indijoje, tačiau dėl asmeninių priežasčių turėjau grįžti į Lietuvą. Net organizatoriai buvo nusiminę, nes buvau vienintelė mergina ir dar su tokiu puikiu kokteilio pristatymu.

Kaip sekasi sugyventi su skirtingų tautybių bendradarbiais?

Į tą barą suvažiavę dirbti žmonės iš viso pasaulio - Azija, Indija, Amerika, Afrika - absoliuti mišrainė. Mes esam pripratę Lietuvoje dirbti su lietuviais arba rusais ir žinom jų ypatumus, bet kai dirbi su kitokių tautybių atstovais, supranti, kaip skiriasi kad ir tas pats suvokimas apie darbą. Matai, kas linkęs truputį patingėti, kas yra aktyvesnis ir taip toliau. Pastebėjau, jog žmonės iš Azijos visada sutinka su viskuo ir niekada nesako savo nuomonės. Jie niekada nepaprieštaraus, ypač vadovams. Mes, žmonės iš Europos, visiškai kitokie - visada pasakom, ką galvojam, drąsiai klausiam, siūlom savo idėjas ir dažniausiai mūsų klauso.

Darbe mes visi kalbamės tik angliškai, nes darbuotojai suvažiavę iš pernelyg skirtingų šalių. Arabiškai nesikalbame, nes tai viena iš sunkiausių kalbų. Bet vis tiek džiaugiuosi, nes kai išvažiavau, mano anglų kalba nebuvo tobula, per pusę metų padariau labai didelę pažangą.

AUKŠČIAUSIAS. "Burj Khalifa" - aukščiausias pasaulio pastatas, kuriame dirba vos dvi lietuvaitės. Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip bendradarbiai reagavo sužinoję, jog esi lietuvaitė?

Kai aš atvažiavau, niekas nežinojo, kur yra Lietuva. Jie visada galvoja, kad esi iš Rusijos. Kai pagaliau išaiškini, kur ir kas yra ta Lietuva, užsieniečiai ima klausinėti, kokia kalba mes šnekame, ir labai nustemba, kai pasakau, kad lietuvių. Jiems labai keista, kad tokia maža tauta turi savo kalbą.

O šiaip kolektyvas labai vieningas, nors ir toks skirtingas. Mes su drauge esame vienintelės lietuvaitės, dirbančios aukščiausiame pasaulio pastate. Dubajuje pažįstu ir dar kelis lietuvius, tačiau susitikti tenka retai, nes laisvo laiko labai mažai.

Ar sunkiai susitaikei su kitokiu gyvenimo būdu, religija, papročiais?

Emyratai yra Emyratai. Tai musulmonų šalis ir įstatymai iš tikrųjų labai įdomūs. Tačiau prisitaikyti nebuvo sunku, jie man gan priimtini. Dubajus labai gražus miestas ir jis skiriasi nuo kitų musulmoniškų miestų. Tai turistų oazė ir dauguma įstatymų yra kitokie. Dubajus - vienas iš tų miestų, kuriuose į viską žiūrima atlaidžiau.

Yra visokių įdomių dalykų - negali nueiti į parduotuvę ir taip paprastai nusipirkti alkoholio. Ten neparduodama taip kaip pas mus ant kiekvieno kampo. Klubai dirba tik iki 3 nakties. Jeigu eini į prekybos centrą, negali dėvėti trumpo sijono, jokių gilių iškirpčių, privalai gerbti jų religiją. Kad ir kaip būtų, esi svečias. Taip pat negali į gatvę išeiti girtas, triukšmauti, įžeidinėti kitų žmonių. Visi turi gerbti vieni kitus. Už kiekvieną negražų žodį, įžeidimą, pasiskundus nukentėjusiajam, gali net būti deportuotas iš šalies. Man tai patinka, nes jaučiasi pagarba, nors žmonės susirinkę iš tokių skirtingų šalių.

Kaip Dubajuje leidi laisvalaikį? Ar iš viso jo turi?

Bare dirbame 7 barmenai. Yra vienas vyresnysis barmenas. Šiaip gan sunku psichologiškai, nes dirbame 6 dienas per savaitę, po 9 darbo valandas. Laisva tik viena diena. Visada bėgi ir skubi. Bet man patinka, kad visada esi užsiėmęs, turi ką veikti. O šiaip išmoksti planuoti savo laiką ir gali viską nuveikti - pamiegoti, nueiti į klubą, pabūti su draugais, pasideginti ir taip toliau. Stengiamės susigalvoti visokių pramogų. Žinoma, norėtųsi spėti pakeliauti ir kiek tolėliau - į Abu Dabį, kitus miestus, bet dar nespėjau.

Ko labiausiai pasiilgsti gyvendama svetimoje šalyje?

Be draugų, tėvų, giminių labiausiai pasiilgstu lietuviško maisto. Mus ten maitina, bet maistas toks į indiškąją pusę - labai daug prieskonių, nepripratus valgyti sunku. Pasiilgstu cepelinų, varškėčių, plokštainio.

Ateityje planuoji likti gyventi Dubajuje ar grįši į Lietuvą?

Planų yra visokių. Daugelis mano, kad Dubajuje mano alga kažkokia stebuklinga, iš tikrųjų manau, kad ir čia galėčiau susirasti darbą už panašų atlygį. Užtat patirtis yra visai kitokia. Manau, kad po Dubajaus nebūtų sunku susirasti darbą Europoje. Taigi Dubajuje planuoju padirbėti dar metelius, o po to jau žiūrėsiu - gal į tėvynę, gal į Europą, o dar labai norėčiau į Niujorką.