Stasė Vilkienė: per ornamentiką - prie veidų paslapties

Pirmiausia atsirado karpiniai. Net piešimo būrelio mokykloje nelankiusi Stasė Vilkienė maždaug prieš 20 metų užsimerkusi kaip kaleidoskope pradėjo matyti ornamentus. Vėliau ji tai įvardijo labai gražiu Dievo duotu išėjimu iš didžiulio streso, kurį tuomet išgyveno.
Ornamentika, kurią matė, buvusi ypatingai graži ir žaibiškai keitėsi - užfiksuoti pieštuku nepavykdavo nė dalelės. Pradėjo karpyti. Po mėnesio ornamentai vaizduotėje dingo, nebepasirodė jų ir vėliau, tačiau jautėsi lyg apsėsta karpinių. "Tas pats, kaip būna pradžioje pradėjus čiuožti ar ką nos kita daryti - apima azartas, aistra, euforija, atsiduodi tam visa", - palygino pašnekovė.
Po metų tautodailininkų pakviesta į pirmąją parodą Palangoje manė rimtai įklimpusi - ten eksponuojamos prityrusių meistrų mikroskopinės snaigės ir kiti darbai jai atrodė tobulybė, o ji ir tuomet, ir dabar, neslėpė, nenupieštų nei stirnos, nei šuns. Po parodos žirklių du mėnesius negalėjusi paimti.
Karpo iki šiol, dalyvauja parodose, tačau visiems sumanymams pritrūksta laiko - S. Vilkienė Vaikų poliklinikoje dirba logopede bei dėstytojauja Klaipėdos kolegijos Sveikatos fakultete. Kita vertus, pastebi, nuo parodų sulaiko ir lėšų stygius; karpinių paruošimas parodai - pasportavimas, įrėminimas - brangus malonumas, jei darbai lieka nenupirkti.

"Apsėdo" veidai

Paskui atėjo veidų laikotarpis. Kartą, kai dar dirbo universitete, atkreipė dėmesį į studentę su labai įdomiu, ryškiu profiliu. Sukilo apmaudas, kad mergina netrukus išeis. Turėjo juodo rentgeno popieriaus ir iškarpė. Pavyko. Paprašė kitos studentės. Kitą dieną pasirodė merginos draugės.
Taip užgimė nauja aistra. Nebedavė ramybės veidai gatvėje, veidai autobuse, tyrinėjo kiekvieną įdomesnį siluetą.
Iš tiesų pirmieji veidai atsirado vaikystėje. Uteniškė moksleivė turėjo nesuvaldamą potraukį piešti veidus. Piešdavo sąsiuvinių paraštėse, vėliau nesuskaičiuojami neapibrėžti veidai atsirasdavo studentės užrašuose. Ausys klausydavosi, dėmesys nukreiptas į dėstytoją, o rankos piešė. Pedagogai gėdindavo, priekaištaudavo ir net bausdavo. Tuomet negalėjo nuspėti, kad iš to ateity galės valgyti duoną. "Nemetė" veidų ir vėliau, ir suaugusios rankos per konferencijas ausims besiklausant darbuodavosi.

Debiutui - tamsūs akiniai

Prieš šešerius metus, po mamytės mirties, vėlgi tautodailininkų pakviesta, ryžosi išeiti į viešumą. Atgimimo aikštėje vyko mugė. "Pasidariau nesudėtingą reklamą, užsidėjau tamsius akinius, pasimeldžiau prie mamytės nuotraukos, paprašiau, kad mano ranką vedžiotų", - nepamiršo debiuto pašnekovė. "Priėjo, - pasakoja toliau, - pažįstamų, daugybė žmonių, tris valandas be sustojimo karpiau. Stebėjosi, kodėl taip anksti išeinu. Bet aš pavargau. Nuo įtampos".
Paskui karpė Vilniuje, Sereikiškių parke, Pasaulio lietuvių dainų šventėje. Portretinių siluetų žanrui tąsyk atstovavo viena. Dėmesio sulaukė didžiulio.
Į gatvę ar aikštę karpyti portretų Stasė Vilkienė nesiveržia. Eina į muges, šventes, kitus renginius, eina tik pakviesta ir kur demonstruojami menai. Šalia pynėjų, drožėjų, žiedėjų, kitų liaudies meistrų karpytoja prisipažįsta kažką nusimetanti, atsiskleidžianti, jaučiasi laisvai, lyg kitas žmogus kitoje erdvėje. Ypač patinka dirbti Nidoje.
Karpyti teko Danijoje, Belgijoje, Antverpene. Tautodailininkei iš Lietuvos noriai pozavo italai, austrai, ispanai, kurių siluetai ypač įdomūs.

Veiduose - didelės mįslės

Iki šiol Stasė Vilkienė negalinti atsakyti į daugelį klausimų, gimusių bekarpant. Tarkim, kokiu būdu mato veidą. Danijoje "iškarpytas" įdomaus veido inteligentas pareiškė, kad viskas atitinka, bet tai - ne jis. Nurijusi nuoskaudą, kad Lietuvos delegacijai "daro broką", nutarė surizikuoti, pabūti drąsia mėgėja - paprašė užsieniečio dar palūkuriuoti ir pakartojo karpymo aktą į modelį nežiūrėdama visai. "Tai - aš", - po visko nusišypsojo žmogus, kuris pasirodė besąs dailininkas profesionalas. Vėliau ne kartą įsitikino, kad, jei kirpdama nežiūri, bet prieš tai įdėmiai įsižiūrėjusi, atkuria profilio liniją tiksliau. Kilo klausimas, pasąmone ar akimis mato?
Dar viena su siluetinių portretų karpiniais susijusi paslaptis glūdi namuose, spintoje, kur sukrauti negatyvai - tai, kas lieka iškarpius. Daugiau nei tūkstantis. Atsirastų nemažai reikalingos vietos jų atsikračius, tačiau Stasė Vilkienė sakė nežinanti, kokia jėga jai neleidžia išmesti, sunaikinti, palygina su nuotraukomis, kurių taip pat, mano, nevalia plėšyti ar naikinti.
Vis dėlto, kas, be kiaurymės juodame popieriuje, lieka jai, iškirpus veido profilį? Stasė Vilkienė kalbėjo: "Man lieka labai daug. Matau, kokie gražūs žmonių veidai. Visų. Kaip jie sudėti. Jei kakta statesnė, nosis ją atsveria, kitokios formos ir būti negali. Viskas darnu, harmoninga".
Laikui bėgant veidas siluetų meistrei tampa vis didesne paslaptimi. "Jis - mistiškas. Jame - labai daug informacijos, būtent toks veidas yra ne šiaip sau".

Iškarpė ir Nijolės Oželytės profilį

Ratu apstoję smalsuoliai nevaržo. Rankos nedreba. Įdomu viskas, laimės suteikia galimybė tokiu būdu žmones liesti, su jais bendrauti. Teko karpyti 8 mėn. miegančio kūdikio veidelį. Prasižiojusį. Atrodo, nieko išsiskiriančio. Stebuklingu būdu tėvai atpažįsta - kyla džiaugsmas. Pozuoja žmonės įvairiai - su akiniais, su skrybėlėmis, skarelėmis ir net karūnomis.
Ne atlygis, o pabuvimas kitam pasauly prie veidų karpymo traukia pirmiausia. Neretai patrauklų veidą iškarpo be užmokesčio. Nidos vaikams, ne vienai grupei studentų taip džiaugsmo suteikė. Per visą mugės erdvę dairydamiesi žmonės braunasi, kol susiranda. Pozavo klaipėdietei ir Nijolė Oželytė, kitos žinomos asmenybės. Tarp jų ir klasės auklėtojas rašytojas Rapolas Šaltenis, kuriam pašnekovė jaučia išskirtinę pagarbą.
Kad siūlytųsi kas nors į mokinius, prašytų karpymo pamokų, neprisimena. Ateina pažiūrėti besimokantieji dailės. Menininkams įdomu.
Vienam karpiniui sugaišta 7-10 min. Į šį laiką įeina ir dailus įforminimas.

Iš istorijos

Karpymo meno tradicijos Lietuvoje yra labai senos. Kaime karpiniais puošdavo lempų gaubtaus, lentynėles, užuolaidėles.
Karpiniai atsirado senovės Kinijoje, Japonijoje. Europoje paplito pradėjaus gaminti popierių. Siluetiniai atvaizdai išpopuliarėjo XVIII a. Eauropos, ypač Vokietijos dailėje. Šiuo būdu kurtos nesudėtingos figūrinės kompozicijos, natiurmortai, profiliniai portretai, tarp jų ir Prancūzijos finansų ministro Etieno de Silhoueto atvaizdas. Itin pavykęs. Iš jo pavardės ir kilo silueto pavadinimas.
Šiandien specialistai karpinius laiko labai tinkama detale interjero kūrimui.